Gyvenimo įvairovė gali nustebinti, o aklas tikėjimas gėriu gali tiesiog nuvaryti į beprotybę. Mano šeimoje buvo abu tėvai, tačiau jų šiluma ir meile pasigirti negaliu.

Ne taip seniai minėjome Vėlines, todėl nutariau atminimo proga pasidalinti mintimis apie savo tėvą, kuris, kaip neseniai sužinojau, jau palaidotas vidury savo tėvų kapo, kaip ir norėjo pats.

Sakoma, kad apie mirusius negalima kalbėti nieko blogo, tačiau verta pastebėti, kad po jo netikėtos ir net nežinomos mirties datos, man pagailo tik savęs ir pasidarė net džiugu, kad žmogus pragyvenęs šioje žemėje neužsitarnavo net ašarų bei gailesčio – pagaliau jo vargas baigtas.

Yra akimirkų, kurias sunkiai galiu atsiminti su šypsena veide, nes viskas, ką mylėjo mano tėvas, buvo alkoholis. Nors tai liga, tačiau sergančio žmogaus sąmonė sukuria sau ir aplinkiniams tik kančias, o jeigu tai tęsėsi nuolat – baisu net pagalvoti ką...

Nuo mažų dienų namuose – betvarkė, purvas ir smarvė nuo persisunkusio alkoholiko. Šūkavimai ir muštynės, rėkavimas ir naktinis maldavimas pasikalbėti, trukdymas mokytis ir bandymas įkasti, įžeisti, pažeminti, paniekinti visus aplinkinius. Melas ir maldavimas pasigailėti – neva užsikoduos, daugiau taip nedarys, imsis verslo ar ras nuolatinį darbą... Kas kartą vis tas pats ir tas pats.

Skausmas, kančia, pagieža, melas – vieninteliai prisiminimai iš gyvenimo kartu su tokiu tėvu.

Kai dar buvau mažas, tėvas pasisodino mane ant kelių ir visai rimtai kalbėdamas teigė, kad jam liko gyvento vos kelis metus, neva jis jau miršta. Ašaromis apsiliejau, skaudu buvo graudu, kad tėvelis mirs. Juk žadėjo mesti gerti, o tad vieną dieną jis bus kaip kiti – mylės mus su seserimi ir mama. Gal net automobilį nusipirks, o ir sodas atsiras kaip pas visus draugus...

Nuo tos dienos praėjo keliasdešimt metų... Tai buvo tiesiog dar vienas jo, kaip nesuvokiančio realybės žmogaus, pokštas, įstrigęs mano atmintyje. Jis nenusipelnė net mano ašaros.

Kiek kartų norėjau padėti, kiek pastangų ir šansų jam buvau suteikęs, kai tapau savarankiškas ir suaugęs. Sužinojęs, kad jis gyvas pūva, priėmiau pas save, liepiau maudytis kiekvieną dieną, nuvežiau į ligoninę – apgydė, paleido. Gavo invalidumą – jau kažkokios pajamos, bet... Viskas vėl prageriama – melas, išsisukinėjimas, ir vėl „laimingas ir turtingas“. Tuomet jam jau niekas nebuvo reikalingas, nes pats turėjo pinigų, tad atsikalbinėjimai ir savo tiesų įrodinėjimai pradėjo vesti iš proto ir mane.

Neseniai sužinojau, kad net kryžiaus ant kapo nėra, tik kupstas žemės be vardo ir pavardės. Nei vieno artimo per laidotuves, nei vienos gėlės ar kaspino... Nors giminių beveik šimtai. Ilsėkis ramybėje...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo nuomone?Jūsų tekstų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: