Prieš kelis metus jie pradėjo sau leisti per metus kartą ar du išvažiuoti pailsėti svetur. Šį pavasarį gegužės mėnesį šiaip ne taip išsiruošė į Graikiją, Kretos salą. Buvau labai laiminga, nes pagaliau tėvai atitrūks nuo darbų ir pailsės... Abiem nebuvo geros atostogų nuotaikos, atrodė, lyg vyktų per prievartą.
Skrydis buvo iš Vilniaus oro uosto. Pasisiūliau juos nuvežti. Automobilis nebuvo naujas ir gerai nevažiavo. Visą kelią galvojau, kad tik spėtume į lėktuvą, kad tik nuvažiuotume. Oro uostą pasiekėm, tėvai išskrido. Bendravome žinutėmis.
Po dviejų dienų su broliu sulaukėme skambučio, kad tėtis ligoninėje. Būnant viešbutyje tėtis pasijuto labai prastai. Mama tuoj pat iškvietė administraciją, kuri iškvietė pagalbą. Būklė buvo labai prasta, viešbučio svečiai nustatė priešinsultinę būseną... Pagalba atvyko gal po valandos, apžiūrėjo, galvojo, ką daryti, į ligoninę vežtis visai neskubėjo.
Viešbučio laukiamajame tėvai prabuvo tris valandas. O žmogui – priešinsultinė būsena... Labiau padėjo aplinkiniai poilsiautojai – žinojo, ką daryti tokiu atveju. Po poros valandų spėliojimo šiaip ne taip išvežė į ligoninę. Tuo viskas nesibaigė... Ligoninės priimamajame jis išbuvo iki 21 val. vakaro, tik tada buvo paguldytas į palatą. Tėvai buvo apsidraudę sveikatos draudimu. Vadinasi, jiems turėjo suteikti pagalbą. Ligoninėje atliko kelis tyrimus, daktarai visiškai niekur neskubėjo, ramiai vaikščiojo, juokėsi, juokavo. Vėliau buvo pakabinta lašelinė, kuri nelašėjo, atėjęs daktaras pareiškė mamai: „Atsistokite čia ir laikykite, kad lašėtų.“
Ar tai normalu? Buvo atlikti dar keli tyrimai... Pasitvirtino, kad buvo priešinsultinė būsena. Mama pasakojo, kad pirma naktis buvo tragiška, nei vienas nemiegojo, tėtis nuolat vėmė, buvo nusilpęs, atrodė tragiškai. Kitą dieną lyg pagerėjo. Visi apsidžiaugėm. Laukėm, kada sustiprės, ir pirmu lėktuvu jie skris namo kuo greičiau. Atėjo vakaras, naktis, savijauta vėl bloga... Tėvelis neramus, blaškosi, nemiega, nevalgo... Ryte atsisėdo, atsigėrė vandens, truputį kalbėjo su mama... Staiga sugriebė sau už širdies... Mama greitai iškvietė pagalbą, ją išvijo iš palatos, ir daugiau ji jo nebepamatė...
„Kodėl taip atsitiko?“, – savęs klausiu kasdien. Klausiame visi. Likimas? Atostogų metu? Akivaizdu, kad ten, kur jis pateko, jo neprižiūrėjo, negydė. Čia, Lietuvoje, dar būtų tikimybė, kad būtų išgyvenęs, kad gydytojai būtų išgelbėję... Galutinė diagnozė – aortos aneurizmos plyšimas. Taip, tai tylioji žudikė, bet buvo išgelbėtas ne vienas žmogus... Deja...
Kodėl jo neslaugė, kodėl neprižiūrėjo, nesirūpino taip, kaip turėjo, net tinkamos pirmosios pagalbos nesuteikė? Tai kam tas sveikatos draudimas? Ką jis išvis duoda? Kaip mamai išgyventi praradus savo gyvenimo vyro akyse? Kaip jai jį ten svetur palikti ir grįžti pas vaikus namo? Dar niekad gyvenime taip nebijojau. Ieškojau bilietų, kad pas ją nuskrisčiau, bet žadėjo, kad grįš. Skambinau į kelionių agentūra, prašiau, kad susisiektų su gidėm, kad ją įsodintų į lėktuvą. Mama grįžo, mes ją vos atpažinom. Atrodė labai prastai. Buvome laimingi, kad ji su mumis. O kur tėtis, o kur jo kūnas? Turėjo pargabenti po kelių dienų. Tarėmės su graikų įmone. Galėjome tartis ir su lietuvių, bet pasirinkome juos, juk jie geriau viska turėtų suorganizuoti ir, kaip žadėjo, greičiau pargabenti negu lietuvių įmonė.
Praėjo 5 dienos, sakė palaukti dar dvi, dar kelias... Žudantis ir baisus likimas. Negalėjome valgyti, miegoti, blaiviai mąstyti, negalėjome tuo net patikėti. Galiausiai po dviejų savaičių laukimo mes atgavome tėčio kūną. Visi – vos gyvi, išsekę, nemąstantys... Vienu žodžiu galėčiau apibūdinti šį įvykį taip – tragedija.
Taigi, kaip minėjau, tėvai buvo apsidraudę sveikatos draudimu, tačiau mirties atveju visas išlaidas turėjome padengti mes patys. Vien kūno pargabenimas atsiėjo 8 tūkst. eurų. O kur dar laidotuvių išlaidos Lietuvoje? Taip, tai didžiulės išlaidos, bet jų niekaip nepalyginsi su širdį draskančiu skausmu...
Su mama bandėme eiti į kelionių agentūrą, kurioje įsigijome bilietus, kad bent gražintų pinigėlius už tėčio bilietą atgal, apie viešbučio išlaidas net nekalbu. Atėjus darbuotoja pareiškė didelę užuojautą. O kam ji? Juk ta pati darbuotoja pasiūlė tėvams sveikatos draudimą, įtikino, kad visi juo draudžiasi, kad nereikia jokio gyvybės draudimo. Emocijos jau liejasi per kraštus, nesuvaldau pykčio, kaip ji taip galėjo, ji juk pasiūlė, juk ji juos įtikino, bent nebūtų reikėję tokių išlaidų. O kas jai? Jai tas pats... Mikt mikt, nė žodžio daugiau nesugebėjo pratarti. Taip ir išėjome gavusios apie 100 eurų.
Po visko praėjo beveik pusė metų. Viskas truputėlį nuslūgę, bet širdis vis tiek srūva krauju, didžiuliu skausmu, tuštuma. Tai buvo mums pats svarbiausias žmogus. Be jo mes nieko neįsivaizdavom, bet gyviems kapų nėra... Nori nenori, turi kažkaip kapstytis ir gyventi. Dabar tikiu likimu...
Norėjau pasidalinti šia istorija kaip pamoka. Rūpinkitės savimi, savo sveikata, gyvybe. Vykdami į kelionę pasirūpinkite viskuo, kuo tik galima. Pasidomėkite šalyje teikiamomis medicinos paslaugomis. Niekad juk negali žinoti, kas tavęs laukia... Niekam nelinkėčiau to išgyventi, neapsakomas skausmas... Tuštuma, kraujuojanti širdis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo istorija ar patirtimi? Patarti? Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: