Paskutinis pralaimėjimas viena koja žaidusiai Anglijos vienuolikei nemažai daliai lietuvių sukėlė netgi savotišką pasitenkinimą. Kodėl? Nes tik visiškai pramuštas dugnas ir beviltiškas pasirodymas gali privesti prie kažkokių pokyčių.
Pirmasis pokytis įvyko – I. Pankratjevas atsistatydino. Tiesa, ne tokių pokyčių reikalauja įsiutusi minia – jai reikia galvų, ir kuo daugiau. Trečias iš eilės treneris veda rinktinę jau gerai žinomu pralaimėjimų keliu ir tame kelyje jokių prošvaiščių nesimato. Natūralu, kad tokiu atveju turėtų būti kvestionuojamos pareigos žmonių, kurie tuos trenerius paskiria.
Visų akys krypsta į LFF, ir visų pirma į Julių Kvedarą. Deja, pozicijos nejudinamos. Jokia Lietuvos institucija tiesiogiai negali įsikišti į LFF veiklą ir keisti tarybos narių, prezidento.
Patys neliečiamieji, panašu, apie atsistatydinimus negalvoja.
Daugiausia, kas gali įvykti, tai bus kitaip perskirstytos pareigos ir taip, galimai, bandoma apmulkinti futbolo aistruolius dar kartą. Juolab, kad ir laiko tam yra labai daug – iki kito atrankos ciklo metai laiko. Per tiek ir nuoskaudos gali pasimiršti. Bus šiek tiek pašlifuotas naujasis rinktinės veidas ir vėl nešime savo širdis į stadionus. Iki dar vieno visiško fiasko.
Blogiausia tai, kad jeigu anksčiau rinktinės futbolininkai laikydavosi atokiau nuo viso šito spektaklio, tai dabar jie atsidūrė pačiame jo centre ir atsidūrė žaidėjai, kurie turėtų būti didžiausios Lietuvos futbolo viltys.
Aš labai abejoju, ar Giedrius Arlauskis po savo pasiūlymo „praspirti kamuolį“ prisidėjo bent vieną simpatiją Lietuvos aistruolių tarpe, priešingai – visi interneto troliai puikiai prisiminė G. Arlauskio didžiausias karjeros nesėkmes, kurias jau buvo pamiršę. O po to, kai antrasis anglų įvartis į mūsų vartus buvo įskaitytas pačiam G. Arlauskiui, internete pasipylė komentarai su daug piktdžiugos: „Karma is a b****“.
Tas pats iš dalies geriausias Lietuvos futbolininkas pasižymėjo ir dar vienu išsišokimu per tą pačią spaudos konferenciją: „Lietuviai myli tik krepšinį, futbolo jie nemyli“. Tai šiuo atveju galėtų ir pats pagalvoti, kodėl lietuviai taip myli krepšininkus. Nesunku prisiminti Europos čempionatą Lenkijoje ir visišką Lietuvos rinktinės fiasko.
(...) O lieka kalti žurnalistai, rašantys blogus straipsnius, fanai, įžeidinėjantis savo komandą, bet tikrai ne jie patys, atrankoje į Europos čempionatą patyrę visišką fiasko.
Atrodytų, jau šiek tiek nurimus aistroms dar vienas mūsų rinktinės vedlys Deivydas Matulevičius sugalvojo blykstelėti interneto padangėse. Geriau jau būtų negriovęs tos tylos sienos, kurią rinktinės žaidėjai pastatė po rungtynių su Anglija. Lietuvos rinktinės puolėjas žurnalistus, mano manymu, puolė lygiai tokiais bedančiais argumentais kaip ir anglų vartus. Nei anglų, nei lietuvių nė vienas iš šių bandymų nesužavėjo (…) Net nesigilinant į visą diskusijos kontekstą, kuriame Lietuvos rinktines žaidėjas atrodė kaip vaikas bandantis atsikirsti klasės auklėtojai, aiškiai matomas požiūris į fanus, žurnalistus (…).
Arvydas Novikovas ir Lukas Spalvis – du jaunosios kartos atstovai, kurie turėjo tapti naujaisiais rinktinės lyderiais. Tiesa, kol kas vienas pasižymėjo tuo, jog įsivėlė į žodžių karą su V. Ivanausku ir išvadino pastarąjį durneliu ir pasiūlė jam mažiau gerti. Maža to, po išvargtos pergalės prieš San Mariną, A. Novikovas sugebėjo pasakyti, kad žaidžia ne už Lietuvą, o už save. Na, viskas kaip ir logiška, natūralu, kad rinktinė visiems žaidėjams yra galimybė pasirodyti klubams. O jeigu netyčia įmuši įvartį į anglų vartus? Juk garantuotas pelningas kontraktas kokiam nors Kazachstane.
Na, o Lukas Spalvis po pergalingo įvarčio į San Marino vartus pradėjo tildyti savus sirgalius taip sukeldamas dar didesnį visų įtūžį. Štai tokie naujieji veidai Lietuvos futbolo padangėje, kurie taip pat atsitvėrė tylos siena. Geriau pagalvojus, tylos siena šioje situacijoje geriau, negu tai, ką iki šiol sugebėjo išlementi Lietuvos futbolo žvaigždės.
O juk vienintelė viltis pokyčiams futbole ir yra ta, kad patys žaidėjai stotų už savus, o ne už žmones, kurie tampo virveles. Juk ar taip sunku užstoti Saulių Mikoliūną, kuris net nebuvo pakviestas šioms rungtynėms dėl labai neaiškių priežasčių? Nekalbu jau apie aibę kitų žaidėjų, kurie išreiškė nepasitenkinimą situacija federacijoje, rinktinėje. Nežinau, kaip jūs, bet po šių rungtynių su Anglija aš įsijungiau „Youtube“ ir pusantros valandos žiūrėjau vaizdus, kaip Marius Stankevičius, Tomas Danilevičius, Edgaras Jankauskas muša įvarčius pasaulio galingiesiems. Dabar turėtumėm džiaugtis Luko Spalvio įvarčiu San Marinui, bet kažkaip tas džiugesys neima.
Negalima nepaminėti, kad vienintelis, kuris šioje situacijoje išlaikė bent šiek tiek padorumo, tai Fedoras Černychas, kuris, paprašytas duoti interviu, sugebėjo atsiprašyti už tai, kad negali kalbėti. Panašu, kad jam skauda lygiai taip pačiai, kaip skauda visiems futbolą mylintiems lietuviams. Tik tas skausmas po truputį perauga į pyktį, baisu, kad tas pyktis vėliau gali tiesiog peraugti į apatiją ir bejėgiškumą.
Taigi, atsakymas į klausimą, kodėl lietuviai pradėjo nekęsti savosios rinktinės, manau yra tas, kad pati rinktinė atsuko nugaras savo aistruoliams, nesugebėjo vyriškai pastovėti nei už save, nei už kitus rinktinės narius, ir galiausiai pavirto tais, kurių pavardės asocijuojasi su Lietuvos futbolo katastrofa.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!