Kas įvyko, visa Lietuva žino. Tačiau ko Lietuva nesupranta, tai reakcijos į, jau galima sakyti, eilinį BPC nesėkmę. Ką mes matome? Vėl matome „munduro gynimą“ ir skundus, kad nėra finansavimo ir pan. „Vairuotojas bendravo netinkamai“, „BPC ne dispečerinė“ ir t.t. Vietoj to, gal jau laikas būtų pasakyti, kad nepadarėm per dvejus metus nieko, kad situacija pasikeistų, bei įvardinti, kas trukdo tai padaryti...?
Be abejo, specialistai gali pasakyti tiksliai, kaip galima pakeisti BPC veiklą teigiama linkme, tačiau ir ne specialistui aišku, ką galima pakeisti jau dabar.
Nedelsiant įdiegti skambinančiojo vietos nustatymą. Protu nesuvokiama, kodėl tai dar nebuvo įvykdyta po įvykių, buvusių prieš dvejus metus. Dar labiau nesuvokiama, kodėl vietos nustatymą bandoma užkrauti ant mobiliųjų tinklų operatorių pečių. Šiais laikais, kai šaldytuvas sugeba užsakyti produktus prekybos centre arba galima savo pamestą telefoną rasti prisėdus prie kompiuterio, skambučio vietos nustatymas turėtų būti niekų darbas. Duokit bent dalelytę to finansavimo, kuris jau „įsisavintas“ BPC, įmonėms ir žmonėms, kurie tai sugeba padaryti, ir turėsim rezultatą. Jei Lietuva sugeba surengti #SWITCH! techninių inovacijų konferenciją, tai tikrai rastų ir žmonių, siūlančių techninius sprendimus.
Nedelsiant pakeisti „algoritmą“. Asmenys, atsakingi už BPC veiklą, mini kažkokį algoritmą, kuriuo vadovaujantis veikia BPC. Visi, kas bent kažkiek matė 911 darbą, žino, kad jų algoritmas yra paprastų paprasčiausias. Skambinančiajam užduodamas vienintelis klausimas – „What is your emergency?“ (angl. „Koks įvykis nutiko?“). Ir į įvykio vietą siunčiamas policijos ekipažas, o jau vėliau arba policija, arba pagalbos centro operatorius, jei paaiškėja iš pokalbio, kad reikia kitų tarnybų, siunčia į įvykio vietą kitas tarnybas.
Bet kuris, susidūręs su BPC veikla, patvirtins, kad mūsų BPC pirmiausia paklaus, ar gulintis žmogus nėra išgėręs, koks automobilio numeris, kurį bando nuvaryti vagys, kas skambina, kur esate ir t.t. Akivaizdu, kad yra patvirtintas klausimynas ir juo vadovaujasi BPC operatoriai, tačiau taip pat akivaizdu, kad reikia ne tik klausimyno, bet ir sveiko proto. Gal tokį klausimyną ir galima taikyti, kai situacija yra nereikalaujanti skubios intervencijos, bet matome, kad ant vieno kurpalio negalima mauti visų situacijų.
Samdyti žmones, kurie turi kompetenciją. Visi robotukai, klausinėjantys pagal nustatytą klausimyną, drebantys dėl savo darbo vietos, nes gali ją prarasti ne ta seka paklausę ir jų vadovai, kurie sugeba situaciją įvertinti tik pagal tai, ar paklausė pagal klausimyną, turėtų nebedirbti! Skambinantys gali būti ir dažnai būna susijaudinę, pikti, šoko būsenoj, negali garsiai kalbėti, turi tik kelias akimirkas, kai gali perduoti informaciją, gali būti neblaivūs, gali būti neveiksnūs ar iš dalies veiksnūs, gali būti vaikai ar neįgalūs, kurie nesugeba išreikšti savo minčių ar reiškia jas ne visai suprantamai.
Yra ne kartą pasaulyje buvę situacijų, kai skambinantysis apskritai negali kalbėti, tiesiog turi galimybę surinkti numerį. Operatorius turi profesionaliai įvertinti situaciją ir gal net nieko neklausęs siųsti į vietą policiją (žr. 2 punktą). Be jokios abejonės, čia ne paskutinį vaidmenį vaidina ir tai, kad BPC gali mokėti atlyginimus tik pagal teisės aktuose nustatytus rėžius (kurie, kiek matome viešoje erdvėje, yra maždaug 400-500 eurų), tačiau gal galima priimti darbuotojus pagal darbo sutartis, kurie, pavyzdžiui, turi psichologinių ar socialinio darbuotojo žinių?
Užkardyti melagingų pranešimų srautą. Spaudoje nurodoma, kad „algoritmas“ yra naudojamas, nes iš 3,7 mln. skambučių tik 700 tūkst. yra pripažįstami įvykiais. Kitaip sakant, vienam tikram skambučiui tenka penki netikri/melagingi. O ar esate girdėję, kad melagingai iškvietęs tarnybas asmuo būtų nubaustas? Na, jei ir buvo, tai, manau, vienetai. Kas turi šiek tiek teisės žinių, gali pasakyti, kad geriausiai baudos veikia tuomet, kai bausmė yra neišvengiama. Tuomet nekyla noras rizikuoti ar manyti, kad „šį kartą pasiseks“. Čia kaip Ukmergės g. antradienį ryte. Kai kas 200 m. stovi policija, niekas nebando būti gudrus ir visi taisyklių laikosi. Be abejo, argumentas „kad visur policijos nepastatysi“ galioja. Dėl to šis punktas ir formuluojamas ne „bausti“, o „užkardyti“, t. y. žmonių kalba sakant – užkirsti kelią. Užkardymas apima ir edukacinę pusę. Jau darželyje vaikai būtų mokomi, kad skambutis 112 yra pagalba nelaimės atveju, o ne žaidimas. Vėl, grįžtant prie 911 pagalbos pavyzdžio, svarbu pasakyti, kad JAV bene 90 procentų gyventojų (įskaitant vaikus) žino, kad skambinant 911 gaus pagalbą, o ne klausimyną.
Tai tik keli punktai, kurie galėtų padėti nedelsiant pagerinti BPC veiklą. Įvairiais skaičiavimais vieno žmogaus gyvybė kainuoja nuo 1 iki 3 mln. eurų. Paskaičiavimas gal ir ciniškas, nes gyvybė yra neįkainuojama, tačiau tai labai geras indikatorius, kiek per minėtus du įvykius praradome. Už tuos kelis milijonus eurų galėjome pastatyti keliasdešimt vietos nustatymo bokštų, sukurti programinės įrangos ir užtikrinti jos palaikymą penkiasdešimčiai metų, nusamdyti 20 profesionalių specialistų... Smagu, kad vidaus reikalų ministras imasi iniciatyvos, kažką keisti, ir labai viliuosi, kad nereiks po dar kelių metų prisiminti šį straipsnį bei sakyti – ir vėl BPC...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone, paprieštarauti? Laukiame Jūsų minčių laukiame žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: