Pirmiausia apie save. Esu jauna 29 metų moteris. Baigusi mokslus, dar besimokydama pradėjusi dirbti. Dirbanti tai pačiai valstybei (tiesiogine prasme), į kurią dabar kreipiuosi. Ištekėjau prieš trejus metus. Iš labai didelės meilės. Vaikų nebijojom ir prieš santuoką. Po santuokos pradėjom jų norėti ir tuo reikalu „dirbti“. Praėjo metai. Nieko. Buvo neramu, bet laukėm ir bandėm toliau. Dar pusmetis. Toliau nieko. Laikas tirtis. Toliau rašysiu viską atvirai – taip, kaip esu kalbėjusi tik su savo vyru ir gydytojais. Nors daugeliui tie terminai absoliučiai nieko nesakys.
Užsirašau į polikliniką. Gydytoja buvo puiki. Pasitiko su šypsena ir žodžiais, kad mes jauni, viskas bus gerai. Kartais reikia tiesiog išlaukti. Kai kuriems tiesiog ilgiau užtrunka. Apžiūra echoskopu. Viskas gerai. Hormonai, kurie tiriami ciklo pradžioje – viskas gerai. Hormonai, kurie tiriami ciklo pabaigoje – viskas gerai. Chlamidijų, mikroplazmų ir ureaplazmų tyrimai – nieko nerasta. Taigi iš mano pusės tarsi viskas buvo gerai. Atėjo laikas tirtis vyrui. Tuo metu jau buvo prasidėję treti planavimo ir laukimo metai.
Pasidarė vyras spermogramą – viskas puiku. Taigi, arba mums tiesiog nesiseka, arba yra kažkas giliau. Gydytoja paskiria laparoskopiją kiaušintakių praeinamumo tikrinimui. Operacija nėra lengva, bet palyginus su emociniu skausmu, kuris drasko kiekvieną kartą atėjus mėnesinėms, –vienas malonumas. Po operacijos diagnozė – vienas kiaušintakis nepratekamas, III stadijos endometriozė ir pilve vien sąaugos. Bet net ir po tokios diagnozės išėjau su šypsena – gydytoja tiesiai pasakė, kad turėčiau pastoti, nes operacijos metu viską „aptvarkė“. Sakė, kad jei nepastosiu per pusmetį, tada jau turėčiau eiti pas vaisingumo specialistus. Laukimas ir bandymai toliau. Šeštą to pusmečio mėnesį supratau, kad be gydytojų neapsieisiu.
Poliklinikoje gydytoja pasakė, kad ji padėti nebegali – metas eiti pas vaisingumo specialistus. Tada pirmą kartą atvėriau vaisingumo gydytojų duris. Gydytojams – jokių priekaištų, tikiu, kad iš savo pusės darė viską, ką galėjo. Sužinojau, kad mano kiaušidžių rezervas ribotas. Ne kritinis, bet tikrai ne toks, koks turėtų būti 29 metų moters. Taigi dar trijų metų aš tikriausiai nebeturiu. Pradėjo stimuliuoti kiaušides, kad augintų folikulus toje kiaušidėje, kurioje sveikas kiaušintakis. Kad aiškiau susidarytų vaizdas – konsultacijos kainuoja po 50 eurų, jų ciklo metu prireikia bent 4-5. Viena stimuliuojančių vaistų „dozė“ – 30 eurų, jų prireikt gali ir 10 per ciklą. Vadinamieji „sprogdukai“ – 20 eurų. Gerai, kad jų tik vienos „dozės“ užtenka. Tada IUI (intrauterininė inseminacija) – 150 eurų. Po to galimą nėštumą palaikantys vaistai – 10 eurų. Taigi, per vieną ciklą – 680 eurų, šiek tiek daugiau nei aš uždirbu (o uždirbu tikrai ne mažiausiai šalyje). Čia nekalbame apie kasdienį pilvo badymą adatomis ir ašaras atėjus naujam ciklui. Nesėkmingi ciklai – 4. Pinigų nebėra, nes be šių procedūrų dar reikia ir nuomą mokėt, komunalinius mokesčius, kartais ir valgyti. Apie visa kita jau seniai pamiršom.
Po ketvirtos procedūros gydytojos žodžiai buvo tokie – „Matau vienintelę išeitį – reikia dirbtinio apvaisinimo.“ Sėdėjom tą kartą su vyru pas gydytoją kabinete, ašaros man pradėjo riedėt kaip pupos ir nieko nebegalėjau pasakyt. Taip tiesiai ir paprastai – nebemėtykit pinigų, natūraliu būdu vaikų nesusilauksit. Grįžom namo ir verkėm abu. Tą vakarą. Tada pradėjom galvoti, ką daryti. Baisiausia, kad mes neturim laiko. Negalim taupyti dvejus metus. Taip, galim pasiimti paskolą, bet kas pasakys, kad jos vienos užteks? Kad tas pirmas kartas bus sėkmingas?
Taigi tokia ta istorija. Ir rašau ją ne todėl, kad noriu išsipasakoti. O todėl, kad aš jaučiuosi nepilnavertė, niekam tikusi moteris. Žmonės leidžia sau klausti, kodėl mes neturim vaikų, dalina patarimus, kaip juos „daryti“. Bet keisčiausia, kad tai daro tie, kurių tai apskritai neturėtų liesti. Tėvai nėra nė karto paklausę, kada jau tų išsvajotų anūkų bus. Šiuo laišku kreipiuosi į žmones – nustokit klausinėti. Jūs neįsivaizduojat, ką išgyvena žmonės, kurie negali susilaukti vaikų. Kitų akimis mes – karjeras darantys žmonės, tik kad ta karjera aplaistyta ašarom, niekas nepastebi. Ir net nenori pastebėt. Jūs neįsivaizduojant, kiek žmonių eina pas vaisingumo specialistus, dažnai atėjus nėra vietos priimamajame atsisėst. Tačiau visą tą netoleranciją stengiuosi nurašyti kažkokiam neišprusimui, neišsilavinimui. Netgi nelabai jau kreipiu į tai dėmesį. Užsiauginau storą odą, kaip sakoma.
Bet toliau aš noriu kreiptis į mūsų valdžią. Taip – PAGALBINIO APVAISINIMO ĮSTATYMAS. Apie tai. Jūs man, durnai, paaiškinkit, kodėl jis niekam nerūpi? Kas turi atsitikti, kad valstybę valdantys žmonės suprastų, kokia tai problema. Statistika nurodo, kad 50 tūkst. porų Lietuvoje yra nevaisingos. Taip, toli gražu ne visiems jiems reikia pagalbinio apvaisinimo. Bet visi šitie 100 tūkst. žmonių Lietuvoje jaučiasi visiškai pamiršti ir nereikalingi. Kai kurie net emigruoja. Nes bet kur kitur šis įstatymas yra ir valstybė padeda žmonėms susilaukti vaikų. Pagalbinio apvaisinimo procedūra kainuoja apie 1500 eurų. Čia ta elementari, kai vyro sperma ir moters kiaušialąstės yra sveikos. Bet čia tik procedūra. Konsultacijos, tyrimai ir vaistai kainuoja dar tiek pat. Taigi, 3000 eurų arba 10 tūkst. litų. Vienas kartas. O kiek jų reikės?
Kai kurie pasakys, kad nevaisingumas – ne liga, pavojaus gyvybei nėra, kodėl čia valstybė turi mokėti. O todėl, kad tai liga. Liga, kurią Europos komisija įtraukė į ligų sąrašą ir jau kurį laiką ragina Lietuvą kažką daryti dėl pagalbinio apvaisinimo įstatymo. Bet Lietuva yra kurčia. Valstybė gydo narkomanus ir alkoholikus, kurie patys pasirinko tokį kelią ir dažniausiai į jį grįžta, bet žmonių, kurie savo ligos nepasirinko – ne. Ko reikia, kad mus išgirstų?
Vyriausybė rėkia – demografinė padėtis katastrofiškai blogėja, Lietuva nyksta. Tai darykit ką nors. Jei tos 50 tūkst. porų susilauktų vaikų, tai būtų 50 tūkst. naujų gyvybių ir potencialių mokesčių mokėtojų. Galvokit tada apie tai.
Kodėl mes, sąžiningai mokantys mokesčius, dirbantys, iš valstybės nesusilaukiam pagalbos. Nepykit, bet buvo juokinga skaityti, kaip sveikatos apsaugos ministrė pasakė, kad, kai reikėjo gydyti tėvą, pamatė, kokios ilgos yra eilės pas gydytojus ir to ėmėsi. Su visa pagarba, bet ar jūsų šeimos nariai turi būti nevaisingi, kad jūs į tai atkreiptumėte dėmesį?
Tada pradedama kalbėti apie bažnyčią. Bažnyčiai kažkas nepatinka. Bet kodėl kitos šalys, kurioje tikėjimas turi daug didesnę reikšmę (pvz. Airija, kurioje net abortai uždrausti), nevaisingumo gydymą kompensuoja. Taip, aš esu tikinti. Ir net praktikuojanti. Bet nebejuokinkim pasaulio. Gal tada iš viso atsisakykim mokslo ir bet kokių vaistų, nes juk jei jau sergi ir miršti, tai Dievas taip norėjo.
Kas turi atsitikti, kad mes būtume išgirsti? Ar čia tiesiog naudojamasi tuo, kad mes nerėkiam, nesivoliojam gatvėse, nepiketuojam. Mums tiesiog per daug skauda. Patikėkit. Skauda taip, kad norisi širdį išsiplėšti iš krūtinės.
Aš nebežinau kokia kalba reikia kalbėti ar net rėkti. Paišyti sienas ar žudytis. Gulėt prie taboro ar daužyt seimo langus. Ką reikia daryti, kad mus išgirstų? Kad pagaliau priimtų tą įstatymą ir bent iš dalies kompensuotų tas procedūras. Aš tikrai pažadu visa tai atidirbti ir atiduoti. Dvigubai, trigubai ar kiek tik reikės. Tik suteikit man galimybę susilaukti savo vaiko. O laiko aš neturiu. Nedaug jo turi ir kiti. Ačiū už dėmesį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Galite pasidalinti panašia patirtimi? Norite paguosti ar patarti šeimai? Savo mintimis galite pasidalinti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: