Aš neradau lauke tu dviejų neva stebuklingų išganingų akmenų, bet savo širdyje radau labai giliai gulintį akmenį, kurį galėčiau padovanoti kaimo bendruomenei, bet kuriai šalies kaimo bendruomenei.
Siunčiu jums vienos bažnyčios, esančios kitoje šalyje, fotografijas, tik nemanau, kad jūs atspėsite, kas joje slypi. Paslaptis – tikrai ne juodos ąžuolinės XV a. durys.
Nors bažnyčia dar buvo paminėta 1085 metais, dėl lėšų stygiaus ji buvo sugriuvusi ir vėl atstatyta 1424 metais. Po 275 metų bažnyčios bokštas buvo rekonstruotas itališku stiliumi ir ji tapo gražesnė – 30 metrų ilgio, 16 metrų pločio ir 18 metrų aukščio.
Bėda slypi ten, kad bažnyčios bokšto pamatai, padėti dar 1697 m., buvo silpnoki ir tai sukėlė daug problemų ateityje.
Metams bėgant bažnyčiai trūkdavo lėšų, jai reikėjo remonto, priežiūros, ir nesulaukus taip trūkstamų lėšų, ji tapo nebetinkama naudoti.
Bokštas dėl silpnų pamatų palinko į šoną ir bet kada galėjo griūti, stogas buvo kiauras ir miesto valdžia 1878 metais nusprendė jį nugriauti.
Atrodo, čia ir baigėsi jos gyvenimo istorija, bet parapijiečiai nusprendė ją atgaivinti, atstatyti,deja, niekas nežinojo, iš kur gauti lėšų?
Bažnyčią atstatė, tik mažesnę, išsaugojo pagrindinius fragmentus, vitražus, istorinius daiktus, o pastate gėrė arbatą.
Nuo to laiko šiame pastate yra įsikūrusi arbatinė, kurią kiekvieną dieną gali išsinuomoti įvairios kaimo ir labdaros bendruomenės.
Bažnyčia prisitaikė prie bendruomenės poreikių, atvėrė duris visuomenei ir mainais į tai ji išliko beveik 1000 metų.
Jos sėkmės paslaptis buvo ne gauti, o duoti, ne pasiimti, o pasidalinti, ne uždaryti duris, o atverti jas, nenusiminti, o turėti tikėjimo, kad viskas pasiseks ir bus gerai. Įvairios bendruomenės – vaikų darželiai, pradinės mokyklėles, kaimo kultūros namai – už simbolinį mokestį išsinuomoja šią bažnytėlę vienai dienai.
Tada moterys, mamos, tėčiai, moksleivių tėvai ar entuziastai kepa, perka ir dovanoja pyragus arbatinei, kiti sutepa paprastų sumuštinių ir juos parduoda, taip bendruomenė susirenka lėšas.
Šalia bažnytėles yra pastatyti keli staliukai, kuriuos naudodama bendruomenė prekiauja viskuo, ką randa garažuose, palėpėse – senomis knygomis, DVD, vazelėmis ir suvenyrais, senais žaidimais vaikams.
Pro šalį einantiems ir skubantiems praeiviams ši bažnytėlė irgi naudinga, užuot mokėję 5 eurus už kavos puodelį ir dar 5 eurus už pyragėlį kokioje nors prestižinėje žinomoje kavinėje, jie geriau sumoka 3 eurus bažnytėlėje žinodami, kad jų lėšos bus labai protingai panaudotos.
Įsivaizduokite patys, kaip jūs jaustumėtės, jei žinotumėte, kad jūsų išleisti 3 maži eurai arbatos puodeliui atnešė 10 naujų kompiuterių mažai kaimo mokyklėlei?
Kaip jūs jaustumėtės, jei žinotumėte, kad už surinktas lėšas mažas kaimo vaikų darželis įsigijo saulės baterijas, sumažinančias šildymo išlaidas?
Spėju, jūs labai nustebtumėte ir didžiuotumėtės savo kilniu poelgiu, kaip ir dauguma žmonių, ten ateinančių.
O ar kilstelėtumėte antakius, jei žinotumėte, kad visa tai daro ir dirba ten taip vadinami marozai, silkių galvų skutėjai, visų pašiepiami ir išjuokiami lietuvių emigrantai?
Paradoksalu, neįtikėtina, kad emigrantai puikiai prisitaikę sėkmingai dirba ir renka lėšas užsienio kaimo bendruomenėms ir jų reikmėms, bet jų ir jų lėšų niekam nereikia Lietuvoje.
Yra sunku suprasti, kodėl mūsų kaimo bendruomenėms taip svarbu padejuoti, paverkti, paprašyti lėšų iš ES fondų ar turtingų verslininkų.
Ko aš negaliu suprasti, tai kaip mažo miestelio valdžia sugeba pastatyti kažkokius lajų tiltus ir po to po miestelį bastosi tūkstančiai alkanų miestelėnų, bet vietos, kur galima būtų pavalgyti, jiems visur uždarytos.
Aš abejoju, ar mano atneštas akmuo išgelbėtų bet kurią kaimo bendruomenę ir ji suklestėtų, nes tai patvirtina ir kitų šalių bažnyčių ir bendruomenių istorija.
Ką aš tiksliai žinau, kad jei mes visi pradėtumėme statyti tiltą, kuris sujungtų mus visus – Lietuvoje gyvenančius ir neva silkes skutančius užsienyje, jei bažnyčia atvertų savo duris, o mes – savo širdis, tas tiltas, kurį mes pastatytumėme, gyvuotų 1000 metų kaip ta bažnytėlė, taip, kaip ir Lietuva gyvuoja jau 1000 metų.
Kokį jūs akmenį nunešite savo bažnyčiai, savo bendruomenei, savo gerbūviui ir aruodams statyti – ar lauko, ar kitokį, aš palieku jums patiems pasirinkti.
Aš pasirinkau tikėjimo, pokyčių akmenį, aš manau, jis yra svarbiausias, pamatinis, kertinis akmuo, ant kurio verta kažką statyti ir kurti.
O ką jūs būtumėte pasirinkę mano vietoje? Ar gėrę arbatą ar būtumėte statę vienadienius kryžius ir paminklus?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!