Kiekviena gimdymo istorija su visomis smulkmenomis būna įdomiausia pačiai jos herojei. Noriu ir aš pasidalinti savo pirmojo gimdymo prisiminimais, nes didžiuojuosi jo metu įgyta patirtimi, subrandinusia mane. Vakar sukako trisdešimt metų mano sūnui, bet prisiminimai apie tą dieną, kai jis išvydo pasaulį, gyvi ir malonūs, aiškūs ir stiprūs.
Pirmiausia prisimenu jausmą, su kuriuo atvykau gimdyti – tarsi į egzaminą. Kai pažvelgusi per palatos langą pamačiau apačioje verkiančią anytą, nustebau. Tada, ko gero, pirmąsyk supratau, kad ji mane labai myli. Ši moteris nuo tada tapo man labai artima. Visi artimieji rodė man tiek daug dėmesio, rūpinosi, lankė, kad iš tiesų vien dėl to verta gimdyti. Dar tebesaugau jų laiškelius, rašytus tada, ir šiluma užlieja juos skaitant.
Prasidėjus skausmams nuteikiau save, kad po keletos valandų jie pasibaigs, tereikia „prastumti“ laiką. Ir skaičiavau: jau pusvalandį atbuvau, jau valanda beliko...
Negalvojau apie skausmą, žiūrėjau į laikrodžio rodyklę ir džiaugiausi, kad ji slenka į priekį. Tai labai padėjo kantriai sulaukti pabaigos.
Gimus mažyliui buvau laiminga – esu mama. Tik dabar suprantu, kiek vargo, sunkumų ir rūpesčių tenka patirti, kad galėtum vadintis „Mama“ tikrąja šio žodžio prasme. Bet tada užliejusio jausmo nepamiršiu niekada.
Trečioji patirtis, kurią suteikė man gimdymas – tai suvokimas, koks stebuklas yra moteris, galinti pasauliui dovanoti gyvybę. Kokia svarbi moters sveikata, nuotaika, gyvenimo būdas. Reikia didžiuotis, saugoti save, lepinti ir mylėti. Neliūdžiu, o džiaugiuosi, kad gimiau moterimi, nors jai gyventi sunkiau, bet daug įdomiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!