Bet ar galima skirtingoms valstybėms, kuriose yra visiškai nevienodos sąlygos taikyti lygiai tą patį modelį ir manyti, kad joms abiems seksis puikiai? Žinoma, kad ne.
Todėl, pirmiausia vertėtų suprasti, kodėl Lietuvoje švietimas yra ne pačios geriausios formos, nors ir ne taip prastai atrodome, kaip esame įpratę kalbėti.
Lietuvoje pedagoginė visuomenė subruzdo, kuomet suomiai pareiškė apie pertvarkas švietimo srityje. Mūsų šalyje reformos, naujovės ar pertvarkos yra gan retais reiškinys, mat besikeičiant politinėms figūroms valdžioje niekas nesinori susipurvinti rankų ir pasiskelbti sau mirties nuosprendį, pajudinti skaudžią vietą.
Suomiams truputėlį paprasčiau ne tik dėl to, jog jų mentalitetas ir temperamentas skiriasi, bet ir todėl, kad jiems tai – žingsnis į priekį. Jų siekis yra pakeisti mokymąsi pagal dalykus į mokymąsi pagal temas.
Sudaryti galimybę paversti ugdymosi procesą integruotu reiškiniu, kuomet nagrinėjant vieną temą paliečiama daug skirtingų disciplinų. Suomiai tiki, kad tai bus alternatyva dabartiniam dalykinių egzaminų blokui.
Tuo metu Lietuvoje egzaminų sistema, kaip atrankos kartelė stojant į aukštąsias mokyklas veikia iki šiol. Nors ir su daugybe patobulinimų kasmet. Reikia pripažinti, jog ugdymo turinys turi būti periodiškai atnaujinamas, nes turi integruotis atsirandančios naujovės, bet pati egzaminų sistema iš tiesų per daug kintanti, vis norma ką padaryti privaloma, po kiekvienos egzaminų sesijos randama ką tikslinti.
Vadinasi, turime gerų ketinimų keisti ir daryti, tik kartais pernelyg norime parodyti savo pastangas ir tenka pripažinti, kad klydome. Tačiau dėl to nereikia nuvertinti jau sukurtos ir veikiančios sistemos.
Paprastas ir konkretus pavyzdys: suomiai kalbėdami apie ugdymą visuomet pabrėžia, kad mokymosi procesas turi būti smagus. Tokią koncepciją taikyti Lietuvoje gyvuojančioje sistemoje irgi galima, tik nereikia pulti stačia galva ir tiesmukai suprasti sąvoką smagus mokymasis. Suomiai tokį mokymąsi supranta kaip procesą, kuris sukuria draugišką ugdymo aplinką ir visiems mokymasis tampa sveiku polinkiu ar įpročiu.
Žinoma, tikėtis to paties Lietuvoje iškart būtų sunkoka, tai ilgo ir nuoseklaus reformų laikotarpio rezultatas. Mūsų šalyje reformos šveitimo srityje vykdomos fragmentiškai, keičiant ne viską iš esmės, bet tik tam tikras sritis, lyg nuo to pagerės situacija. Nors nereikia tokios taktikos nuvertinti.
Situacija panaši į tokią, kuri būna pavasarį, kuomet dar tik išsiritę paukščių jaunikliai pradeda rėkauti ir užsičiaupia tik tada, kuomet tėvai juos pamaitina. Tas momentas, kada jaunikliai tyli, trunka neilgai, svarbu žinoti, kada patiekti maisto.
Šiuo atveju politinė taktika paprasta: iškart po rinkimų stengiamasi daug nuveikti, kad paskui pribrendus naujiems rinkimams būtų ką nutildyti pažadais. Tokie politinių interesų žaidimai, gaila, bet daro įtaką ir visam švietimo modeliui Lietuvoje. Nepasiekiamas reikiamas efektyvumas, kalbant apie reformas. Tačiau dėl to negalima sakyti, kad pats mokymosi procesas suprastėjo. Galbūt mokymasis „smagiai“ suprantamas tikrai gan tiesmukai.
Mokyklose sutelkiamas dėmesys į šventes į formą, pateikimą, neformalų ugdymą, bet neretai pamirštama, kad pagrindinė funkcija neturi tapti pagalbine.
Žinoma, verta paminėti, kad aktyvus ir kūrybiškas įsitraukimas į tai ko mokomasi, emocinis santykis su ugdymo turiniu yra pozityvus dalykas, bet nereikia viena su kitu painioti. Taigi, suomiai akcentuoja tai, kad sukurti mokymosi aplinką, kurioje kiekvienas jaustųsi pilnavertis ir pajustų, kad žinojimas yra jėga.
Dar viena problema, su kuria susiduria daugelis mokyklų Lietuvoje, yra skirtingų poreikių moksleivių ugdymas. Kaip žinia, visi žmonės į įvairius dirgiklius reaguoja skirtingai, iššūkius ir darbus atlieka per skirtingą laiką, nes yra nevienodų gebėjimų.
Ta pati užduotis vienam vaikui gali atrodyti, kaip įdomus iššūkis kitam – jo galimybių neatitinkanti, nuobodi užduotis. Suomiai šią problemą jau ilgus metus sprendžia individualizuodami ugdymo procesą, kai mokytojas siūlo moksleiviams individualius mokymosi planus.
Mūsų kaimynai iš šiaurės tiki, kad tai neišvengiama švietimo sistemos ateitis. Taip kiekvienam mokiniui suteikiama galimybė mokytis ir nejausti atstumo tarp to ką privalo išmokti, o jei išmoksta, kaip sakoma, kitą dieną pamiršta, nes jam tai paprasčiausiai neįdomu.
Labai svarbu, kad ugdymo procese atsirastų aistra ką nors sužinoti, suvokti ir tai gali tapti tikru proveržiu siekiant rezultato. Žinoma, daug kas priklauso ir nuo žmogaus, kiek jis pats bus motyvuotas dirbti. Tokioje situacijoje, kai nedirbama ir norima gero rezultato nepadės nei gera, nei labai gera švietimo sistemos. Reiktų pasikartoti, bėgti kaimynų gražaus pavyzdžio pėdomis ne visada yra išmintinga.
Kai išgirstame žodį – šveitimas staiga visos mąstymo ląstelės neuronais neša žinia, kad kalbėsime apie kažką negero. Tai vienas iš blogų įpročių. Iš anksto nusistatyti ir manyti, kad to niekas nepakeis. Pirmiausia problema nėra kažkieno, ji yra mūsų, ateities, išlikimo problema. Kuomet tik pradedame užsiimti kokia nors veikla ir joje esame dar tik naujokai leidžiame sau pasvajoti, kad netrukus futbolą žaisime kaip Lionelis Messi ar krepšinį kaip Kobė Brajantas, tačiau paskui ateina laikas svajones įgyvendinti.
Ne viskas pavyksta iškart, bet svajonė neturi būti taisyklė, tai veikiau motyvacija, galimybė padaryti dar geriau. Taip ir su švietimo sistema. Nusižiūrėję gražių sau patinkančių pavyzdžių kitose rimtose šalyse, vis ką nors bandome namuose prisitaikyti. Gal vertėtų kartą ir save pagirti, pas mus irgi yra daug gražių dalykų.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!