Anksti vedžiau, mokiausi, dirbau, susilaukėm trijų vaikų. Po dvidešimt bendro gyvenimo metų santykiai su žmoną pašlijo.Vaikai jau buvo dideli, sūnus pats ruošėsi vesti.
Dažnai po darbo užsukdavau į barą atsipalaiduoti, namo grįždavau girtas, gyvenom savo gyvenimus – žmona sau, aš sau...
Vieną kartą bare susipažinau su vyru, kuris pasiūlė nueiti į uždarą klubą. Bare buvo vien vyrai, mes išgėrėme, šokome. Jau seniai nesijaučiau toks laimingas ir atsipalaidavęs.
Ši pažintis su Juozu pakeitė mano gyvenimą. Pradėjau sportuoti, kad numesčiau svorio, mečiau gerti. Vakarais mes kartu smagiai leisdavom laiką, mus siejo bendros temos, sportas, automobiliai, kelionės ir simpatija vienas kitam...
Žmona apie mano romaną nieko nežinojo, nors santykiai su ja pagerėjo. Per jos gimtadienį nupirkau jai rožių, tortą, vyno. Pasveikinau, sėdėjom, valgėm tortą, gėrėm kavą ir nutariau jai išsipasakoti savo istoriją. Nors prieš tai draugai man sakė – „Palakstysi su tuo Juozų ir sugrįši vėl pas šeimą, todėl tylėk ir nieko nesakyk...“
Kai pasakiau žmonai, kad turiu draugą ir su juo jau metus artimai bendrauju, žmona susmuko krėsle, ją ištiko infarktas. Atvažiavusi greitoji ją išvežė į ligoninę, ten ji praleido dvi savaites. Apie mano draugystę ji pasakė mūsų vaikams, santykiai su vaikais pašlijo. Su žmona išsiskyrėme, palikau jai namą, vaikams mokėjau alimentus, o pats apsigyvenau pas savo mamą, kuriai jau nepasakojau savo meilės peripetijų.
Per tuos mano reikalus – skyrybas, kraustynes, ligonines – mano santykiai su Juozų truputi atšalo, bet maniau kad vėl viskas bus tvarkoje. Vis dėlto vieną vakarą, kai jam paskambinau, jis pasakė, kad turi daug darbo ir negalim susitikti, išėjau į gatvę prasiblaškyti ir vienoje kavinės vitrinoje pamačiau Juozą. Jis sėdėjo su pažįstamų draugų iš mūsų rato ir meiliai šnekučiavosi. Pasijaučiau tarsi žemė griūtų po kojomis. Šeimos neturiu, vaikai mane niekina, o draugas išdavė su kitu... Visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom.
Gyvenau vienas, mama mirė nuo vėžio. Kai po pusmečio iš buvusiu kaimynų sužinojau, kad mano jaunėlis sūnus guli ligoninėje ir jam reikalingas inkstų donoras, nė sekundę nesuabejojau, teko ilgai įtikinėti žmoną, kad persodinus inkstą mūsų sūnus netaps tuo, kuo aš buvau tapęs...
Operaciją pavyko sėkmingai. Džiaugiuosi, kad galėjau nors truputį išpirkti savo vidurio amžiaus krizės nuosmukį... Žinau ir puikiai suprantu, kad mano poelgis sugriovė mano ir mano šeimos gyvenimą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Ar antra pusė reikalinga tam, kad būtum laimingas? Visi, jos ieškantys, choru tikriausiai išrėktų garsų „Taip!“, o ją turintys suabejotų – juk problemos kyla, sunkumai gyvenime pasitinka, nepaisant to, esi vienas, ar ne. O juk bėdas gali ir sukelti ir tas vienintelis ar vienintelė, kurio taip intensyviai buvo ieškota... Pažįstamas jausmas?
Pasidalinkite savo istorijomis el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Vienas“ arba spausdami pilką mygtuką čia iki rugpjūčio 31 d. Konkurso prizas – „iPad Air“ planšetė.