Pažeriant kritikos dažniausiai sulauksi tokių klausimų: „Ką?“ ir „Kodėl?“. Taigi, nusprendęs sukritikuoti Kanų, „Sundance“ kino festivalių ir Sidabrinių gervių laureatą – filmą „Sangailės vasara“ (filmo metu buvo parašyta tiesiog Sangailė) – aš pasistengsiu užbėgti nežiniukams už akių ir atsakyti į tuos du jiems labai aktualius klausimus.
Pareiškiu, kad filmas „Sangailės vasara“, kurį režisavo Alantė Kavaitė, tėra eilinis, keista, tačiau šį kartą itin pervertintas filmas. Šaukiate man – „Ką?!“? Taip, tai tiesa. Jeigu norite eiti į kiną pasižiūrėti eilinės lietuviškos dramos su neoriginaliu siužetu, kuris ir prastokai realizuotas – prašom, tik maldauju paskui neišeiti iš kino salės pakelta galva arba prilaikant savo smakrą (mąstytojo pozoje) ir dėbtelėti, kad tai buvo geriausias lietuviškas filmas per pastarąjį dešimtmetį. Nė velnio jis toks nebuvo.
„Kodėl?!“ – jau šaukia lietuviškojo kino snobai ir pseudointeligentai. Paaiškinimas, kodėl filmas buvo prastas, gana elementarus. Filmas neturėjo istorijos, originalaus siužeto. Scenarijus buvo tikrai banalus ir neįdomus, vienintelis dalykas, už kurį galima Alantei Kavaitei (režisierei) paplekšnoti per petį, yra tai, kad filme neišgirsime jau legenda tapusios kinematografinės lietuvių kalbos, kuria realiame gyvenime nekalba joks žmogus (pavyzdžiui, „ Jonai, tu tikras ožys, daugiau čia nebegrįžk“, o realybėje, žinoma, tai skambėtų bent su 2-3 įterptais rusiškais keiksmažodžiais).
Dialogai atrodė gana organiški, natūralūs, tačiau, kaip jau minėjau, istorija – velniškai neįdomi, nes yra eilinė pasaka apie problematišką herojų, nesugebantį nugalėti savo demonų, kuris, žinoma, sutinka „tą“ vienintelį, kuris jam ir padeda atsikvošėti, susitvarkyti gyvenimą ir nugalėti baimes, su jomis susiduriant ir prisijaukinant. Gal prieš 70-80 m. toks siužetas ir būtų kažką nustebinęs, tačiau dabar, kai ši tema visai išsunkta, o jos realizacijų yra šimtai, sunku originaliai interpretuoti šią mintį, to filmo kūrėjams ir nepavyko padaryti.
Jeigu gilintumėmės labiau, pamatytume, kad filme yra visai nereikalingų scenų, kurių metu sukeliamas konfliktas ar atskleidžiamas paslaptingu atrodęs reiškinys. Atrodo, kad tai bus svarbus siužeto elementas, tačiau vėliau prie jo visai negrįžtama, klausimas neatsakomas ir lieka kabėti net nesuteikiant galimybės žiūrovui pačiam jį paanalizuoti. Taigi, trumpiau tariant, filmą yra įvairių siužetą užpildančių, prailginančių scenų, kurios niekuo siužetui nepasitarnauja, jo nepapildo, nepagyvina.
Kalbant apie režisūra, svarbu pastebėti, kad tai filme atlikta visai neblogai, tačiau ir vėl akis bado lietuvių režisieriams būdingas gamtos peizažų ir šiaip įvairių beverčių, laiką pratempiančių scenų rodymas. Minutę trunkantys intarpai be gilesnės minties tikrai apsunkina filmo žiūrėjimą, ką jau kalbėti, kad peizažai irgi nėra patys gražiausi, kad galėtume jais grožėtis ir grožėtis. Turbūt gražiausi filmo kadrai visgi buvo daryti danguje – filmuojant akrobatinio skraidymo pilotus, pasirodymų ir treniruočių metu.
Kalbant apie aktorius, vaidyba buvo šauni. Aistė Diržiūtė ir Julija Steponaitytė tikrai realistiškai įkūnijo filmo herojes ir suteikė filmui tą erotinę, kontraversišką natą, kuri, esu beveik įsitikinęs, ir nulėmė šios kino juostos „šedevriškumą“ ir liaupses ne tik Lietuvoje, bet ir už Atlanto. Deja, tačiau apie kitus aktorius pasakyti tą patį yra sudėtinga, nes itin trumpi jų pasirodymai, greičiau pašmėžavimai, ekrane neleido susidaryti aiškesnio vaizdo.
Kas per erotika ir kontraversija? Na, kalbant atvirai, tai filme pagrindiniai herojai yra dvi merginos ir ta meilė, kuri padeda viską nugalėti (apie kurią kalbėjau kiek ankščiau), yra tarp dviejų merginų – Austės ir Sangailės (veikėjų vardai). Juosta nėra nusiteikusi prieš homofobiją ar pasisakanti už LGBT teises, nes istorija visai apie ką kita. Vis dėlto manau, kad jeigu istorija būtų pasakojama, pasirinkus pagrindiniais veikėjais Petriuką ir Sangailę, filmas tokio pripažinimo sulaukęs nebūtų, o ir šiaip būtų įvardintas kaip eilinis lietuvių „darbelis“. „Sangailės vasara“ yra kurta pasitelkus vieną vienintelį kozirį – homoseksualią meilę, kuri filme – pirmame plane, o pagrindinė mintis, istorija, realizacija ir visa kita nustumiama į antrą, trečią ir n-tąjį planus.
Rizikuoju būti išvadintas holivudiško „šlamšto“ ar „Greitų ir įsiutusių“ mėgėju, nesuprantančiu subtilaus europietiško, atspindinčio gyvenimą kino, bet pasakysiu, kad „Sangailės vasara“ yra nedepresiškas, tačiau prastas filmas, po kurio gali apimti depresija (supratus, kad jis yra tituluojamas vienu geresnių lietuviškų filmų). Tai juosta, kuri neturi originalios, įdomios ar net intriguojančios istorijos, o yra liaupsinama tik dėl homoseksualumo temos, kuri šiaip jau neturėtų būti esminis filmo vertinimo matas. Ši tematika nėra filmą papildanti ar turinti propagandinę potekstę, ji tiesiog ten yra ir, tiesą pasakius, nesvarbu ar ji būtų ten, ar ne, nuo to ši kino juosta netampa geresnė.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!