Va tai tau. Sėdžiu ant ant aplūžusios kėdės ir valgau kruasaną, bulkelę kitaip, pusryčiauju. Gal jau greit turėsiu modelio linijas ir galėsiu apsivilkt tą dešimtmečio suknelę. Toks mano panašumas su kiniečiu. Buvau patriotė, likau emigrante, arba patriote-emigrante, jei taip galima sakyti. Gal ir skamba liūdnai, bet apgailėti nereikia. Visuomet leidau sau šitą prabangą rinktis pačiai. Ir su kiekvienu priimtu sprendimu vis labiau spirgu iš laimės. Nors nesinorėtų visų laurų prisiimti sau, esu dėkinga likimui. Koks laikinas mano egzistavimo laikas šitoje veikloje būtų, kokį galbūt ribotą suvokimą apie gerą darbą turėčiau, vis tiek noriu pasidalinti per porą mėnesių darbe sutiktais įsimintinesniais žmonėmis, charakteriais, surašyt juos į vieną lapą.
Galbūt naujom spalvom ir jums pardavėjo darbas nušvis. Tik dar reiktų pridurt, kad išvengtumėt nereikalingų minčių:
– Pakviesti į pasimatymą pardavėją daugeliui yra itin priimtina ir paprasta. Todėl to nereikėtų sureikšminti. Nebent tikite meile iš pirmo žvilgsnio;
– Narkomanai irgi žmones. Ir dar kokie!
– Nesistengiau nei šmaikščiai rašyti, nei dar kaip, tiesiog supyliau faktiškai, kaip yra, kaip buvo.
Buvo toks klientas, kuriam taip patiko muzika butike, kad išklausė visą CD. Sakė, kad jis DJ ir anksčiau grodavo Amsterdame, o šita muzika jam tai primena. Šoko prie mano darbo stalo lyg aš DJ būčiau. Visą laiką... Tai taip smagu buvo, labai jam patiko. Kažkoks lengvas transas. Nu, ir aišku pakvietė į pasimatymą.
Buvo kunigas atėjęs su šviečiančia šypsena ir tokiu pačiu kryžium ant krūtinės. Atidžiai rinkosi iš pigesnių drabužių. Buvo keista matyti, kad kunigas, labiau nei visi kiti, taip sureikšmina kainą. Ilgai persirenginėjo sutaną kabinoj.
Prostitutė, kuri vaikščiojo parduotuvėj be triusikų, nes juk buvom tik dviese. Išsirinko per mažą kraujo raudonumo suknelę. Moteris buvo labai draugiška, maloni, atrodė pavargus, bet laiminga. Sakė, tikri vyrai paskui tokias sukneles kaip šuniukai bėgioja.
Jauna narkomanė užmigo stovėdama tiesiog padėjusi galvą ant drabužių stovo. Pabudusi vaizdžiai pasakojo, kaip jautėsi ir kad nuo tokios muzikos jai nebeskauda galvos. Žadėjo sugrįžti, kai išsimiegos, bet dar negrįžo.
Itin nedrąsus klientas, kuris labai gėdijosi paprašyti telefono numerio. Jo draugas laukė lauke, o jis pats trypė trypė taip neaiškiai, sukinėjosi. Bandžiau suprasti, kas vyksta, kas negerai. Kol galu gale išdrįso!
Klientas, toks pankelis, kuris norėjo man įrodyti, kad gali nusiimti aliarmą iš kelnių jų nenusimovęs. Tai atsisėdo ant stalo ir visaip kaip bandė įtaikyti aliarmą į tą prietaisiuką. Tai pavyko, įrodė. Praleidęs 8 mėnesius Vietname žmogus. Sakė, kad kai pasens, ten nuvažiuos numirti. Ant stalo išdėliojo krūvą savo kolekcionuojamų akmenukų, apie kiekvieną pasakojo, ką ten mato, Kairė jo akis buvo su marga linze, tokia žalsvai mėlyna.
Šrilankietė Ana, moteris, kuri ateina paprasčiausiai pašnekėti apie gyvenimą. Ji čia ne savo noru. Viena, kas ją guodžia, – jos gražuolės dukros dvynės.
Mama su savo sūnum senberniu, rinkau jam drabužius. Iš tikro lopo pavirto į padorų žmogų. Dar porą kartų su mama buvo atėjęs pagirti, kaip gerai jam drabužius išrinkau.
Ateina tokių klientų vyrų, kurie turi pinigų daugiau nei reikia, tai bando palankumo sulaukti siūlydami pirkti man drabužius. Išrenka pagal save (dažniausiai ką nors rožinio) arba manęs klausia, ko norėčiau.
Alkoholikas Audrius iš Lietuvos. Bent kartą per savaitę ateina nupirkęs man arbatos be cukraus, o sau kavos. Tada nueina į persirengimo kambariuką ir prisipildo puodelį kokia trauktinyte, retas, kuris žino, kokia iš tiesų turi būti prancūziška kava! Pasakoja apie savo jaunystę. Išsikalba. Kartais net susigraudina bepasakodamas.
Buvo trys nėščios filipinietės, kurios, laukdamos, kol persirengs jų draugė, pavargo ir susėdo ant grindų, ilsėjosi sau. Pasiūliau kakavos.
Buvo toks juodaodis Edwardas, turtingas žmogus. Kartais nusiperka baltų daiktų, nebūtinai jam reikalingų, pavyzdžiui, rankinuką. Ir palieka man. Su įkvėpimu vis pasakoja apie bonobo bezdžiones, kurios, kai sveikinasi, mylisi, kurios niekada nesipyksta, nekovoja, taikūs ir daug besimylintys nesvarbu su kuo, vaikais ar seneliais, sutvėrimai.
Retai, bet ateina tokia senukų porelė, kurie net vaikščiodami po parduotuvę nepaleidžia vienas kito rankos. Kitoje rankoje jis turi gėlių.
Buvo atėjęs toks žemo ūgio pakistanietis su ryškiai per didelėm baltom kelnėm. Palaukė, kol visi klientai išeis, ir pradėjo kalbėti, kad jis turi tokią mašiną, kokios čia niekas neturi. Pamenu tik, kad sidabrinę su juodu odiniu salonu. Parodė, kad kišenėj turi krūvą pinigų ir pasiūlė važiuoti atostogų į Lietuvą jo automobiliu, man niekas nekainuos… Kitą dieną grįžo tuo pačiu iškrypėlio įvaizdžiu, šįkart ant stalo pabėrė krūvą auksinių su briliantais žiedų, vardino, kiek karatų kuris turi. Sakiau, kad nesuperkam. Turbūt turėjo suprasti. Leido man pagalvoti, sakė, dar sugrįš. Ant veido parašyta, išskubėjo parsisiųst naujų pornografinių filmų. Apie dujų balionėlį tikrai pagalvosiu.
Vaikinas atsakingai rinko draugei dovana, prašė manęs viską išsimatuoti, nes jos ir mano sudėjimai panašūs. Gražią dovaną jai supakavom, dėkingas buvo. Palikom etiketes su kainom, taip jis norėjo.
Alfredas, juodaodis teisės studentas. Kol turėjau klientų, nusprendė netrukdyti ir išėjo palaukt į zoologijos prekių parduotuvę. Ten dirbančiai merginai jis pasirodė įtartinas, todėl ji iškvietė apsaugą, o apsauga jo paklausė, ar jis nieko nesiruošia vogti, o gal kažka jau pavogęs? Žmogus, apkeliavęs 6 iš 7 žemynų, su tokia diskriminacija dar nebuvo susidūręs. Po to visą naktį negalėjo užmigti, kitą dieną sugrįžo išsiaiškinti. Dabar jau pats iškvietė apsaugą, tenorėjo atsiprašymo ir kad daugiau niekas su niekuo kitu taip nebesielgtų. Rėžė kalbą. Mergina iš zoologijos prekių parduotuvės taip jautriai tai priėmė, kad drebėt pradėjo, apsiverkė. Apsaugos darbuotoja irgi pasijuto kalta. Tada Alfredas visai susikrimto, juk neketino priversti moterį verkti. Dar kitą dieną grįžo su gėlių puokšte.
Buvo atėjusi mergina, Vanessos Paradis kopija, antrininkė, net tarpą tarp priekinių dantų turi. Ją ir save nominuoju už ištvermę. Ji koks 6 mėnesis laukiasi, bet prabuvo butike apie 4 valandas. Nedaug pinigų turi, niekaip nepavyksta suderinti, ką pirkti. Išvertėm visus drabužius, net iš sandėliuko ieškojau jai kokių padoresnių senienų. Ir visai nesierzinau, retai kada tenka tokį pasimetusį žmogų sutikti. Matosi, vis dar pavartojanti.... Visos parduotuvės mieste užsidarė, o mes dar knisamės. Vėliau prisiminė, kad paliko savo dviratį kitoj parduotuvėj. Ir namo teko grįžti per lietų pėsčiomis.
Ir aišku nepamirštamas Šantaramas. Vardo nežinau, niekada neklausiau. Pritariu posakiui „Nors viltis miršta paskutinė, ją nužudyti reikia pirmą“, bet šiuo atveju viltį jį dar pamatyti pasilieku. Kadangi viskas apie jį skamba neįtikinamai, o delne turiu išreikštą naivumo liniją, turėčiau nieko nepasakoti. Bet kaip čia be pagrindinio veikėjo. Bent prasitarsiu. Su paspirtuku butike atsiranda kokių 40-ies vyras, akių niekada nemačiau, su juodais apvaliais akinukais. Iškart taip atsitiko, kai staiga pajunti nepažįstamą žmogų lyg jį žinotum. Vos pakalbėjusi jaučiausi lyg bendraučiau su Šantaramu, pačiu knygos autorium, veikėju. Ir taip, pasirodo, tai ir buvo ypatingas nepaprastas žmogus. Panašu, kad jis yra viskas viename. Jis žino, kas bus kitoj knygoj. Sakė, kad po tokio knygos populiarumo reikia rašyti kitą, kuri, deja, dėl komercijos bus pakreipta į tą pusę, į kurią reikia. Jis asmeniškai pažįsta knygos autorių. Supranta hindi. Jis šiu laikų gangsteris, turintis medicininį išsilavinimą, narkotikų prekeivis, inteligentas, turintis knygų, naftos verslą, režisierius, aktorius... Ir dar daug ko apie jį nežinau. Yra pasiekęs pasąmoninę būseną, sustabdęs sau širdį. Klausė, kokių Pietų Amerikos rašytojų knygų esu skaičius. Parašė man sąrašą knygų, kurias turėčiau paskaityti. Ir filmų, kuriuos turėčiau pamatyti.
Jo draugai, leiskite man išduoti, – nuo Eltono Johno iki nežinia kokios svieto grietinėlės. Manęs turbūt. Tą vakarą atvažiavo pats Iggy Pop susitikti prieplaukos vieno iš dangoraižių viršutiniame aukšte, kur yra indiškų saldumynų restoranas. Sakė, vartojantiems patinka saldumynai, taip yra. Truputį abejojo, bet pakvietė ir mane. Norėjau nueiti, jaučiuosi visiškai saugi, juo pasitikiu, bet neturėjau supratimo, kur tai yra. Sakė pasakyti jam, kai perskaitysiu visas knygas ir pamatysiu filmus.
Jis susimokėjo už marškinius, bet išėjo be savo pirkinio. Jo parašytas sąrašas kvepalais apsipylė, išbluko, neturėjau jokio kontakto. Tikėjausi, kad sugrįš, ilgai laukiau, o kai grįžo, kalbėjome taip lyg skaitytume vienas kito mintis. Sakė, kad primenu jam jo dukrą.
„Life is a treat...“ (liet. Gyvenimas yra malonumas). O aš užbaigiau – „..When you treat it well.“ (liet. Kai gerai su juo elgiesi).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: