Jei iš visų literatūrinės išraiškos priemonių, kurie buvo panaudoti paskutiniame rašytojo opuse ir vargiai tilptų į šiukšlių konteinerį, išsunktume balastinius veiksmažodžius ir būdvardžius, sausas likutis lieka paprastas kaip šutinta ropė. Tie, kurie neįgijo alergijos Žaliojo tilto skulptūroms, yra homo sovietikai ir praėjusio nesėkmingo istorijos laikotarpio atliekos.
Jiems pranašaujama atpildo maudynė karšto rusiško portveino, atskiesto senų laikų gazuotu vandeniu su sirupu katile (kaipgi čia nepareikšti pagarbos kūrėjo fantazijai?), kuriame dar plūduriuoja ir daktariškos dešros griežinėliai. Jums nepakilo apetitas?
Toliau A.Užkalnis siūlo šlykščius nesėkmingu laikmečiu pastatytus stambiaplokščius namus griauti jau šiandien, o jų gyventojus apdovanoti kiekvieną 10 tūkst. eurų ir iškraustyti į Airiją, – čia ilgai galvojau, kodėl būtent į Airiją? Paprastai ideologinius atgyvenas siūloma išsiųsti rytų kryptimi, nuperkant bilietą iki Maskvos arba bent jau Voronežo. Ir jei visus iškraustysim, kas tada liks Lietuvoje? Seimo nariams algas, o rašytojams pensijas uždirbs? Kas pirks tų rašytojų genialius kūrinius, kurie vis dar neišversti į visas pasaulio kalbas?
Kūrėjas bara visus išverstaskūrius dėl bandymų sužadinti gailestį ir atjautą. Apgailestauja, kad jau priviso naujų praėjusio režimo pakalikų, kurie kuriam laikui buvo užčiaupę srėbtuves, o dabar atkuto... Nebebijo. Ir dar daug kur nauji, jauni įžūlūs vatnikai užaugo, persiėmė tėvų ir senelių toksiškomis (!), nostalgiškomis svajonėmis. Čia tenka pasitikslinti, kad vatnikas yra naujadaras lietuvių kalboje, tikriausiai reiškiantis tą drabužėlį, kurį anksčiau vadindavo šimtasiūle ir kuriame nėra nei gramo tikros ar netikros odos – tuo jis ir įdomus. O gal tai drabužėlis su jo savininku komplekte – terminai dar nenusistovėjo.
Toliau gailimasi, kad tie, besigailintys Tarybų Lietuvos, nebaudžiamai snargliuoja ir tarškina klaviatūromis... O juk reikėtų juos padėti į vietą...
Savo vizijas A.Užkalnis baigia šviesios ateities vaizdais – buldozeriai griauna Žalgirio stadioną ir sulygina jį su žeme. Ir kai buldozeriams nebebus, ko griauti, o visos ašaros bus išverktos, Marijos žemėje įsiviešpataus taika ir ramybė. Uždanga.
Pirmoji mintis po tokios jausmų lavinos – jau buvo. Deja vu.
„Pasaulį seną išardysim... iš pačių pamatų ir tuo... naują pasaulį pastatysim“ – pamenate?
Karingieji chunveibinai lietuviškame variante nieko naujo neišrado. Praeities griovimai kartojasi nuolat ir yra seni kaip pasaulis. Paskutinieji vaizdeliai – Islamo valstybės statytojai pneumatiniais kūjais daužo kelių tūkstančių metų senumo šventyklą Palmyroje. Statytojams istorija nereikalinga.
Yra ir kontrastuojančių pavyzdžių. Pagrindinėje Helsinkio aikštėje stovi Rusijos caro Aleksandro II monumentas, pastatytas 1894 m. Suomijai atgavus nepriklausomybę 1917 m. buvo siūlymų šį monumentą pašalinti. Vėliau buvo siūloma toje vietoje pastatyti monumentą Suomijos nacionaliniam didvyriui maršalui Mannerheimui. Nei vienas iš šių pasiūlymų neįgyvendintas. Paminklas maršalui pastatytas kitoje vietoje, o caro paminklas tebestovi ir pritraukia būrius turistų.
ES sostinėje Briuselyje yra bulvaras Avenue de Stalingrad. Negaliu suprasti – kaip mūsų politiniai grynuoliai, dirbantys Europarlamente, gali vaikščioti tokia gatve? Tikriausiai ir nevaikšto – vengia to rajono kaip velnias kryžiaus.
Žaliojo tilto skulptūros, dėl kurių prilaužyta tiek iečių, yra mūsų istorijos elementas, atspindintis praėjusio laikotarpio stilių ir dvasią. Kad jos būtų gražios menine prasme, nepasakyčiau. Greičiau jau jos kontrastuoja su aplinka, bet ar tai blogai? Bet kuriuo atveju, tos skulptūros turi penkiolika kartų didesnę meninę vertę negu surūdijęs vamzdis greta, pro kurį praeinant norisi ar šypsotis, ar keiktis. A.Užkalniui vamzdis gražus ir jis buldozeriu jo griauti nenumato, tai matyt išties ten esama meno, bet tikriausiai labai giliai paslėpto... Galbūt vamzdžio viduje. Dėl skonių nesiginčijama.
O dėl skulptūrų likimo tai juk yra valstybinės įstaigos, kuriose dirba paveldo specialistai, ir kurie nusprendžia, ką verta išsaugoti iš praeities, o ką ne. Būtent jie, o ne kokie nors apšepę subjektai iš gatvės.
Aišku tik, kad paskubėjęs įsiteikti populistams ir nugriovęs tas skulptūras miesto meras sumažino Vilniaus patrauklumą turistams. Ar manote, kad turistams įdomus savivaldybės dangoraižis su jame snūduriuojančiais valdininkais? Aplink jį stūksantys stiklo ir plieno bokštai? Lygutėlis Gedimino prospektas? Gražiomis eilėmis susodintos taisyklingos liepaitės, 1000 Lt už kiekvieną?
Oi, ne. Turistai domisi miesto praeitimi, istorija, paminklais, architektūra, stiliais. Jie eina į Senamiestį, žvalgosi į bažnyčias, vaikšto siauromis gatvelėmis, nori pajausti praeities dvasią. Istorija ir praeitis – štai kas juos domina. Ar galite pasiūlyti gražesnį ir labiau sudvasintą vaizdą negu seniai statyta bažnyčia ?
Tilto skulptūros neprilygsta Senamiesčio objektams. Toli gražu. Tačiau jos atspindi epochą ir tos epochos stilių. Turistai tikrai į jas atkreiptų dėmesį – kai kas gal nusišypsotų, kai kas susimąstytų.
Nė viena atskira nuomonė, kad ir kaip garsiai išrėkta, nėra svarbi. Dėl skulptūrų diskutuoti išvis neverta, nes vienam jos atrodys gražios, kitam nepastebimos, trečiam surūdijusios, o ketvirtas eidamas pro jas gali suviduriuoti. Į tą suviduriavusį rikiuotis nebūtina. Tesprendžia dauguma – tegul savivaldybė dėl skulptūrų likimo surengia viešą apklausą. Kaip dauguma nuspręs, taip ir bus. Gyvename demokratinėje, išsivysčiusioje šalyje, tai ir elkimės kaip pridera tokios šalies piliečiams. O ne kaip Islamo valstybės statytojai.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!