Tai jūs gėrėte savo giras iš cisternų, kurias melždavo storos tetos gatvėse; visas rajonas dalinotės viena stikline ir nežinojote, kas yra pūslelinė; susilaukę kūdikio laukdavote talono marlei nusipirkti ir paaugusius vaikus siųsdavote pusdienį stovėti eilėje prie žirnelių.

Tai jūsų karta gaudavo butus dar statomuose Klaipėdos Debreceno, Šiaulių pietinio, Vilniaus Fabijoniškių rajonuose. Jus, baigusius mokslus, iškart paskirdavo į darbovietę, todėl visi turėjote darbo, bet dirbti nenorėjote. Savo medaus mėnesius praleisdavote Sočyje ar Odesoje. Šūriko nuotykiai buvo vienas mėgstamiausių jūsų filmų.

Universitetuose mokėtės marksizmo, cituodavote Leniną ir mintinai mokėjote LTSR himną. Šiandien savo „Facebook“ esate „palaikinę“ grupę „Made in CCCR“ ir su džiugesiu dalinatės tokiomis nuotraukomis kaip „Mano vaikystėje didžiausias desertas būdavo ant juodos duonos užteptas sviestas, apibarstytas cukrumi“.

Ta rožinė sovietų nostalgija tokia stipri, kad turbūt didžioji mano kartos dalis net naktį prižadinti galėtų pasakyti, kiek kapeikų kainavo arbatinės bandelės jūsų mokykloje, kuo ypatingas M. Gorbačiovas ir kaip nemokamai gavote sodą penktojoje sodų bendrijoje.

Dabar Jums 45 – 60 metų, tiesa? Deja, jūs pamiršote kai ką labai svarbaus. Aš taip pat esu anūkė tos kartos, kuri puikiai prisimena pačią jūsų nostalgijos laikų pradžią ir tyliai apie ją pasakoja. Mano močiutei dabar 87 metai ir jos jaunystė prabėgo apsupta kareivių, bado ir slapstymosi nuo tremties. Rusų okupacija jai reiškė keturis vaikus, kuriuos, mirus vyrui, teko auginti vienai, darbą kolūkyje, pamirštą save ir baimę, kad bet kada, už bet ką iš jos, vienos ir neturtingos, gali būti atimti vaikai.

Karas ir sovietmetis jos prisiminimuose nupieštas siaubo filmo vertais vaizdiniais apie mirusius tėvus, lavonus gatvėse, milžiniškas nužudytų žmonių duobes, išbadėjusius ir viską plėšiančius karius, pro galvą lekiančias kulkas, kai viską metus teko bėgti į miškus, tam, kad kitą dieną neatsidurtum traukinyje su kelialapiu į tremtį.

Sovietmetis jos broliui partizanui padovanojo jaunystę kalėjime. Į tą patį kalėjimą pasimokyti sovietinių tiesų ir meilės komunizmui buvo išsiųstas ir jos vyras, mano senelis, labiau už viską nekentęs komunizmo. Sovietmetis jai reiškė jokio mokslo, jokio išsilavinimo, jokio džiaugsmo, tik tylų ir nuosaikų susitaikymą su lemtimi, siekiant niekada ir niekam neužkliūti. Taip buvo griaunamos asmenybės ir jų istorijos.

Kai subyrėjo pasaulis, mano močiutė buvo paauglė. Iki tol jos šeima turėjo didelį ūkį, gausybę jiems dirbusių darbininkų ir Kalėdas jie švęsdavo taip kaip mes šiandien. Darbas, kultūra, pasiekimai ir turtas, kurį karta iš kartos kaupė ir savo vaikams perduodavo mano proseneliai, per vieną naktį neteko jokios prasmės, kai sužinojus apie tremtį, teko bėgti į visas pasaulio puses.

Per akimirką, dėka sovietų valdžios, viena iš tūkstančių Lietuvos šeimų žlugo, nes buvo lietuviai, nes kūrė savo šalį, nes dirbo jai. Kartais, kai mano močiutė, visa tai atsimena ir pasakoja istorijas apie smetonišką savo vaikystę, gali įžvelgti jos akyse vieną reikšmingiausių pasaulyje „o jeigu“: o jeigu viskas būtų buvę kitaip, jei Stalinas niekada taip ir nebūtų atsiradęs šiame pasaulyje, jei rusų kareiviai būtų likę Rusijoje auginti vaikų ir kurti civilizuotos Rusijos, jei Lietuva niekada nebūtų buvusi okupuota... Kokia daug pasiekusi ir turtinga būtų mūsų šalis, kokia stipri būtų mūsų kultūra ir niekam niekada nešautų į galvą šlovinti žudikiškos ir viską sunaikinusios santvarkos.

Žaliojo tilto skulptūros yra niekas, kur kas baisesnė yra dėl jų kilusi diskusija apie okupantų prisiminimą, apie budelių simbolikos VERTĘ mūsų kultūrai. Kiekvieną dieną eidami pro šalį, mūsų vis dar blaiviai mąstantys seneliai joje mato savo sužalotą šalį, sunaikintas šeimas, kulkų žymes brolių smilkiniuose. Tai yra tie prisiminimai ir tas palikimas, kuriuos jiems siūloma branginti ir vadinti vertybe. Tai daugiau negu žiauru ir tai spjūvis jiems į veidą nuo savo vaikų.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti nuomone apie Žaliojo tilto skulptūras? Tai galite padaryti el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Tiltas“.