Deja, straipsnyje į situaciją žiūrima tik iš vienos pusės, žmonės neturintys privačių valdų prie ežero ir nesusidūrę su poilsiautojais negali adekvačiai komentuoti situacijos.
Aš norėčiau trumpai papasakoti savo istoriją ir apginti žemės savininką. Gyvename sodyboje prie ežero, už miškelio, nutolusio kokį kilometrą nuo sodybos, jame yra kelios stovyklavietės. Seniau stovyklavietės priklausė ten esančiam nacionaliniam parkui, kuris ir įrengė stovyklavietes, pastatė pavėsines, staliukus, suoliukus, lauko tualetus, padarė laužavietes. Po kurio laiko žemė pakrantėje su joje esančiomis stovyklavietėmis buvo grąžinta mums, teisėtiems savininkas.
Iš pradžių žmonėms ir toliau leisdavome stovyklauti nemokamai, negi gaila. Deja, tai truko neilgai kadangi stovyklautojai toli gražu nepasižymi kultūringumu, po savo stovyklavimų palikdavo krūvas šiukšlių, į lauko tualetą jiems eiti taip pat buvo per sudėtinga, daug mieliau jie tuštindavosi šalia esančiame miškelyje, iš miško atsinešti prikritusių šakų irgi – misija neįmanoma, reikia niokoti ir pjauti šalia esančius medžius ar deginti stovyklavietės inventorių.
Taip taip, pasirodo šiais laikais važiuodami prie ežero stovyklauti miestiečiai atsiveža benzininius pjūklus ir mano, kad jei jau gali stovyklauti nemokamai, tai gali nemokamai ir patikusį medį nusipjauti. Nesvarbu, kad patiems žemės savininkas reikia gauti leidimus norint pjauti medžius, stovyklautojai tai daro savavališkai, svetimame miške.
Kiti gudragalviai pritrūkę šakų, nors jų miške apstu, sugebėdavo deginti suoliukus, stalus, pavėsinių stogą... Taip per kelis metus neliko nei vieno suoliuko, staliuko, iš pavėsinės liko tik karkasas, nes mieli poilsiautojai viską sudegino, man asmeniškai toks elgesys yra nesuprantamas... Taigi ateini po savaitgalio į stovyklavietę, randi krūvas prasmirdusių ir pūti pradėjusių šiukšlių, kurias laukiniai žvėrys po visą teritoriją išmėto, nueini iki miškelio – ten kvapas nosį taip pat riečia, o žemė baltuoja nuo tualetinio popieriaus ir higieninių paketų.
Nueini prie laužavietės, ten randi pusiau sudegintą suoliuką. Ar kas iš jūsų norėtų tokioje stovyklavietėje poilsiauti? Nemanau, taigi žemės savininkai viską ima ir sutvarko, taigi manau visiškai normalu, jog po to už visus darbus yra imamas mokestis, negi jei gyveni prie ežero, reiškia jog turi užsiimti labdaringa veikla ir rinkti pasipūtusių miestiečių šiukšles? Niekas nenori poilsiauti šiukšlyne, o jei norite tvarkingos stovyklavietės, už paslaugas, mielieji, kaip ir visur, teks susimokėti.
Keli komentatoriai gyrėsi turintys sodybas prie ežero sodybas ir leidžiantys šeimoms pasimaudyti, tai yra du skirtingi dalykai, kai tik pasimaudoma ir kada stovyklaujama, kada apsistoja šeima ir kada apsistoja didelė „marozų“ kompanija, taip pat yra skirtumas, kada stovyklaujama matant šeimininkui ir kada stovyklavietės yra įrengtos atokiau nuo šeimininko namų ir jis nemato, ką daro poilsiautojai.
Kažin, kaip šie geradariai ar bet kuris iš jūsų reaguotų, jei atvažiuotų poilsiautojai pastovyklauti į jūsų privačią valdą ir po savo apsilankymo paliktų krūvą šiukšlių, sudužusių butelių, nupjautų obelį, sudegintų medinį suoliuką, o išvažiuodami dar, atsiprašant, ir prikakotų patvory. Kaip tada būtų kalbama ir kieno pusė ginama?
Taip kad manau, prieš kalbant apie mokesčius ir smerkiant žemės savininką, reikia atsigręžti į save ir pradėti nuo elementarios kultūros, nes žmonės atvažiuoja į svetimą valdą ir elgiasi kaip gyvuliai, o po to dar stebisi, kad už suteiktas paslaugas šiais laikais reikia mokėti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: