Čia informacija pagal vyriausybinę statistiką. Kai kurie ekonomistai šitą skaičių mažina iki 250–300 tūkstančių. Todėl net pagal optimistiškesnę valstybinę statistiką vienas dirbantysis privačiame sektoriuje turi išlaikyti apie 4,3 žmogaus, o pagal mažiau optimistinę statistiką - apie 10 žmonių.

Statistika ir ypač valstybinė – labai slidus reikalas. Bet iš kurių rakursų ją beanalizuosi, matosi tik viena tendencija – mūsų valstybinis sektorius yra neadekvačiai didelis ir jis toliau auga, visų kitų piliečių saskaita. Statistika kitokia. Valstybinis sektorius Lietuvoje sudaro apie 29–30 procentų, kai tuo tarpu Olandijoje – tik 7 procentai. Ir čia mes esame vieni iš lyderių Europos Sąjungoje. Išlaidos valstybinio sektoriaus darbuotojams augo nuo 5,55 mlrd Lt 2000 metais iki 11–12 mlrd Lt.

Valstybės tarnautojų skaičius taip pat augo nesustabdomai, nepriklausomai nuo to, kad gyventojų skaičius mažėja. Užteks tos statistikos. Paprastai sakant, mes dirbame tik tam, kad išmaitinti šitą drakoną, kuris vadinasi valstybinis sektorius.

Jei kam įdomu, kada mes gyvensime geriau, tuomet atsakau – niekada. Nes kiek privatus sektorius begeneruotų papildomų pajamų, visas šitas lėšas siekia perimti savo žinion minėtasis drakonas. Apmokestinimas nuolat auga ir auga jis nepriklausomai nuo geros ekonominės padėties ar blogos. Laisvės nuo mokesčių diena vis tolsta ir tolsta, kol kokią dieną mes ją švęsime kartu su Naujųjų metų sutiktuvėmis. Kai varpo dūžiai pradės mušti gruodžio 31 dienos dvyliktą valandą, mes paminėsime laisvės nuo mokesčių sekundę.

Valstybė teikia daug paslaugų, kurios mums brangiai kainuoja. Absurdas. Kad valstybės paslaugos kainuoja daug, tas tiesa, bet kad jų kaina neadekvati, apie tai nekalbama. Privatizavus stambiąsias valstybines Lietuvos įmones apie du trečdalius darbuotojų atleidžia. Ir šitų įmonių efektyvumas bei teikiamų paslaugų kokybė tik išauga. Olandijos ir Lietuvos palyginimas su 30 procentų valstybiniu sektoriumi prieš 7 rodo tą pačią tendenciją.

Norint pasukti Lietuvą į ekonominio klestėjimo kelią, reikia valstybinį sektorių mažinti dviem trečdaliais. Bet ar tai įmanoma? Kai lietuvoje 3 mln. gyventoju ir juos turi išlaikyti 300 tūkstančių arba 600 tūkstančių pagal skirtingas versijas, labai mažai tikėtina, kad išlaikomoji visuomenės dalis, kuri sudaro absoliučią daugumą, imsis kažkokių pokyčių ar reformų.

Dabartinis valdantysis elitas ir laikosi paviršiuje dėl tokios sukurtos sistemos. Atimam pinigus iš mažumos ir perskirstom juos „teisingai“ balsuojantiems. Demokratiniu keliu šitos sistemos nepakeisti. Kai tik pradedama kalbėti apie valstybinio sektoriaus taupymą, tuoj pakeliami „jautriausi socialiniai sluoksniai“, kad stotų ginti valstybinio sektoriaus interesų. Jei bandoma uždarinėti neefektyvias mažytes slaugos ligonines, aplinkiniai pensininkai stoja jų ginti, jei pradeda pedagogai reikalauti didesnių atlyginimų, tai jų interesų gintis imasi moksleiviai. Ir niekam net neįdomu, kad valstybinio sektoriaus atlyginimai vidutiniskai 15–20 procentų didesni už privataus sektoriaus atlyginimus.

Kas imsis ginti, pavyzdžiui, kasininkių reikalavimą pakelti atlyginimus? Arba statybų sektoriaus darbuotojų? Mokytojų, medikų, gaisrininkų, policininkų, pas mus yra dvigubai daugiau, nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Užtenka nueiti į privačią medicinos įstaigą ir valstybinę. Skirtumai pradeda badyti akis iš karto. Privačioje tave pasitiks besišypsanti registratūros darbuotoja ir nukreips pas daktarą, kuris visą informaciją suvedinės į kompiuterį.

Tuo tarpu valstybinėje į tave šnairom pažiurės viena registratūros darbuotoja, paskui antra ir, jei atsiprašęs užklausi trečios, tai drėbtels: ko nori? Ir po ilgų laukimo minučių tarp krūvos popierių ras informaciją apie tave ir nusiųs į antrinio lygio registraciją. Pakartojęs tokią pačią procedūrą pateksi pas daktarą, kurį nuo šiuolaikinių technologijų akylai saugos senyvo amžiaus seselė, viską krupščiai rašydama ranka ir klijuodama į tavo byla, kuri iš tos įstaigos niekaip negali pakliūti kur nors kitur.

Kai kada nors mūsų palikuonys atkas po tūkstančio metų bet kokią rajoninę registratūrą, pirmą akimirką labai apsidžiaugs, nes pagalvos, jog atrado didžiąją Aleksandrijos biblioteką. Atleisk du trečdalius tokių darbuotojų ir niekas nepasikeis. Bet padarius tokias reformas, valdžios elitas iš karto pasikeistų.

Todėl drąsiai galiu teigti, kad toliau mūsų bankų analitikai patarinės įvedinėti naujus mokesčius, kovoti su šešėliu, mažinti atsiskaitymus grynais pinigais. Atvažiavę tarptautinių organizacijų specialistai antrins jiems tą patį. Duoklė drakonui turi vis didėti, siekiant išlaikyti stabilumą.

Mūsų politikai atradę kelis protingo veido veikėjus, per televizijas vis diskutuos kelti mokesčius ar kelti mokesčius. Po valandos karštų diskusijų nuspręs, kad kelti būtina, siekiant pagerinti visuomenės gyvenimą. Ir šita pasaka galėtų tęstis amžinai, jei ne vienas bet. Mūsų valstybė lėtai grimzta į bankrotą. Ar geri ekonominiai laikai, ar blogi, valstybės skola vis auga, mokesčiai ir drakono apetitas tik auga.

Bet ta melžiama visuomenės dalis, kuri turi išlaikyti visą šitą pasaką, priešinasi. Dalis jų pasirenka šešėlį ir mokesčių slėpimą, dalis pasirenka emigraciją ir ištrūksta iš šitos sistemos. Aišku, mūsų valdžiai su tuo susitaikyti labai sunku, todėl visais būdais stengiasi apsunkinti emigrantų ar jų giminių gyvenimą. Ir visos šitos priemonės niekaip nepadeda. Mūsų sistema suvalgo daugiau nei pagamina, mes išleidžiame daugiau nei uždirbame ir nei ES pinigai, nei mokečių didinimai situacijos nekeičia. Valstybės skola tik auga.

Jei pradės mažėti ES pinigų dalis, mus ištiks Graikijos likimas. Mes turime lygiai tokią pačią situaciją kaip ir Graikija, tik jie seniau pradėjo valgyti skolintus pinigus. Pas juos didžiulis valstybinis sektorius ir pas mus jis didelis. Pas juos didžiulė korupcija valstybiniame sektoriuje ir mes esame vieni iš ES lyderių. Ir jei nepradėsim reikalauti valstybinio sektoriaus sumažinimo dviem trečdaliais, apie geresnę ateitį galime tik pasvajoti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!