Pusė dvyliktokų elgiasi kaip tik ką išėję iš vidurinės mokyklos (geriausiu atveju). Atestate kuo pasigirti dažniausiai irgi neturi. Teoriškai – nei brandos, nei atestato. Tik praktiškai kitaip. Tai ir lemia tai, kad kiekvienų metų birželis yra puiki proga pasireikšti feisbuke, delfyje ir dar kitur „vajetuskadaryti kokie sunkūs egzaminai“ minčių antplūdžiui. Pasakyčiau, kad šiemet ne išimtis, bet šiemet, manau, kaip tik išimtis – nebe banga, o cunamis.
Anglų egzaminą apibūdinčiau kaip „tyla prieš audrą“. Kadangi visi yra įgimti anglų kalbos meistrai ir žinovai, tai anglų egzaminas praėjo lengvai. Dažniausiai paklausus abituriento, „ką reiškia tas lengvai, kiek planuoji gauti?“, atsakymas būna 50 procentų. Bet vis tiek lengvai. Na, tik reikia prisidėti prie visuotinio šurmulio apie trečiąją skaitymo dalį ir jos sunkumus (bandos jausmas yra neatsiejama žmogaus savybė). Ai, ir, žinoma, po pirmojo egzamino jį simboliškai paminėti – prisigerti iki žemės graibymo. Juk taip daro tikri ir kieti abiturientai.
Lietuvių kalbos egzaminas man apskritai nelabai suvokiamas. Tai gali būti brandos egzaminas, minčių rišlumo testas, sugebėjimo sklandžiai dėlioti idėjas patikrinimas. Bet vertint visa tai, ką žmogus sudeda į tą rašinį, ir traktuoti kaip „lietuvių kalbos egzaminą“ man netelpa į jokius logikos ar apskritai bet kokius rėmus. Lietuvių kalbos pamokų čia yra tik tiek, kiek reikia pasiremti vienu privalomu autoriumi vienoje iš trijų pastraipų, na, ir neblogai būtų, kad mokėtum rašyti. Viskas. Bet mūsų švietimo ministerija mano kitaip. Taigi, po šios birželio pirmos loterijos taktika paremto egzamino abiturientai išsiskirstė į dvi skirtingas kolonas: tuos, kurie juokėsi, ir tuos, kurie nelabai juokėsi. Tie, kurie juokėsi, tai arba pasirinko juoko temą, kuri apskritai sąvokos prasme nesusieta su absurdu, ironija, grotesku ar sarkazmu ir bandė rašyti apie ją, arba išmoko savo dvylika metų kaltus šablonus ir parašė gerai. Arba tiesiog juokėsi iš nevilties. Na, ir tie, kurie nelabai juokėsi, tai rašė bet ką kitą, pavyzdžiui, pirmąkart gyvenime literatūrinį rašinį. Kartais irgi išeitis. Temos, manau, geros, nes žmogus, baigęs dvylika klasių, turėtų mokėti samprotauti įvairiausiomis temomis (man tik juokas ima iš vienos iš duotų temų). Kad ir kaip būtų keista (o gal ir malonu), daug mokytojų komentarų nebuvo girdėti.
Kadangi grupėje „Dvyliktokas dvyliktokui“ buvo labai stipriai jaučiamas pagrindinių egzaminų laikymas birželį – lietuvių, matematikos, istorijos – tai reakcijos masiškumo prasme antroji išaušo matematika. Mano manymu, reikia turėti specialių sugebėjimų, kad tokio egzamino neišlaikytum. Vis dėlto reikėtų atiduoti pagarbą reporteriams, kurie stovi prie kokios nors gimnazijos durų ir, egzaminui prasidėjus 9 valandą, laukia pirmo dunduko Kazio, kuris išeis 10 valandą, pakomentuos egzaminą ir jo nuomonę masiškai išplatins po viešąją erdvę. „Egzaminas labai nustebino mane. Buvo tokių įmantrių dalykų, kurių net nesitikėjau. Vienoj vietoj net reikėjo diskriminantą skaičiuoti. Tik va formulės nebuvo formulyne, tai nebeišsprendžiau. Bet, manau, viskas gerai“.
Na, ir reikėtų sulaukti dar Petro, Kazio draugo, kuris, išėjęs 10.05 val., pasakys, kad egzaminas per sunkus abiturientams ir paminės, kad NEC išprotėjo. Be abejo, po praėjusių metų matematikos egzamino kritikos jis yra sušvelnėjęs, bet suprojektuotas taip, kad atskirtų šimtukininkus nuo žmonių, neatiduodančių savo gyvenimo lygtims ir nelygybėms. Apibendrinant, viskas proto ribose. Tiek daktaro laipsnį turinčio profesoriaus nuomonės apie itin lengvą egzaminą, tiek nusigėrusio egzaminą laikiusio abituriento nuomonės apie itin sunkų egzaminą nereikėtų klausyti, nes pats egzaminas atitinka tai, ką turėtų atsakyti ir būti išmokęs dvyliktokas.
Vis dėlto istorijos egzaminas iššaukė naują pykčių etapą. Atsirado naujas dalyvis, prisidėjęs prie šiurkštumo ir neapykantos. Jo vardas, pasirodo, ponas mokytojas. „O tai kaip vat čia vaikams reikia atpažinti Lublino Uniją?“. Nesiruošiu lygiuotis į mokytojus ekspertus, savęs išprusimo ir žinių atžvilgiu tikrai nelyginu. Bet manau, kad įžvelgti Liublino Uniją buvo tikrai galima. Baisiausia, kai prabilus, mano akimis, homo sovieticus tipo mokytojui ir išsakius savo svarią, XX a. žiniomis pagrįstą nuomonę, visi masiškai ima ją kartoti ir tikėti. Nesvarbu, kad užduotis paprasta, gal sukta, reikalaujanti žinių ir įsidėmėjimo, bet tik tiek. Vis dėlto mokytojas taip pasakė ir šventa.
Turbūt toks istorijos mokytojas, įsikibęs į buvusią sovietinę ideologiją kaip išėjęs į tualetą abiturientas įsikibęs į špargalkę egzamino metu, dažnai nesutiktų su archyvinėmis tiesomis paremta „naująja“ istorija, be visų sovietinių uždangų. Žinoma, visur klaidų pasitaiko, klysti žmogiška, tačiau kabinėtis ten, kur viskas lyg ir turėtų būti aišku, yra visiškai netikslinga. Todėl ačiū NEC už neblogą, įdomų istorijos egzaminą.
Tokios problemos, pykčiai ir nepasitenkinimai po egzaminų yra ne pačių mokinių kaltė. Kaip mokiniui nereikšti savo pykčio, kai jis visą gyvenimą mokėsi, kad į klausimą yra tik vienas teisingas atsakymas, o reikalaujama dviejų? Kaip jis turi elgtis, kai jam žinoma, kad klysti – blogai, mąstyti kitaip – blogai?
Faktas – visi gali klysti, išskyrus abiturientą egzamino metu. Ir po to klausiame – nejaugi čia mūsų jaunimas taip nusirito? Bet, anot daugelio žmonių, žiūrėti į tai, kodėl viskas taip vyksta, nereikia. Tiesiog taip yra. Nors viso to židinys – pamokos ir formuojama vienpusiška nuomonė.
Bet kad ir ką aš būčiau šiame straipsnyje parašęs, graudinęs, keikęs ar gyręs, nieko nebus blogiau už tokią aksiomą – mūsų mokyklinio ugdymo sistema yra taip ištobulėjusi, kad abiturientas, patekęs į universitetą, išgirsta iš dėstytojo šia nuostabią, ausį virpinančią frazę: „Užmirškite, ką išmokote mokykloje“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!