Skaitymas konkuruoja su visu tuo, ir tai yra normalu. Tačiau skaitančiųjų yra daugiau, nei kartais suskaičiuojama. Pamirštama, kad tai yra ir tie, kurie imasi žurnalų, vakarais vaikams skaito pasakas, yra užkietėję naujienų puslapių lankytojai ir interneto naršytojai, o gal tiesiog turi įprotį perskaityti visus reklaminius stendus, produktų sudėtis ir skelbimus. Nejau jie neskaitantys? Na, dėl reklamų juokauju, bet...
Skaitymo džiaugsmas nepriklauso nuo leidinio apimties ir formos. Jei norisi kažką skaityti, kas tai bebūtų, puiku. Tokios mintys apie skaitymą į galvą pradėjo lįsti tada, kai atradau paveikslėlių knygas. Tuos gražius leidinius su įspūdingomis, mielomis ar tiesiog šmaikščiomis ir išraiškingomis iliustracijomis, kur kiekvienas atvertimas žodžiais neperkrautas – gana poros sakinių. Iš vaikystės tokių knygų nelabai ir atsimenu. Arba iliustruotos pasakų knygos, arba „Disney“ stiliaus knygelės. Skaičiau visa tai, paskui teksto vis daugėjo, vaikams skirtos knygos liko gimtojo miesto bibliotekoje ir namų palėpėje.
Nesekiau, kas šioje srityje naujo, kuo užpildytos knygynų lentynos vaikų skyriuje. Ir tik studijos pamažu grąžino prie vaikų literatūros. Nustebau, kaip visa pasikeitė. Susiformavo visa atskira paveikslėlių knygų kategorija, jos išgražėjo, pasirinkimas pasidarė itin platus. Taip atradau, kad nemažai šio žanro leidinių galima drąsiai statyti į suaugusio žmogaus knygų lentyną. Dabar trumpų, bet gražių ir prasmingų kūrinių leidžiama daug, ir tai daro įvairios leidyklos, bet mano pažintis su jais prasidėjo nuo vienos lietuviškos leidyklos. Ir labai rimtai tęsiasi.
Iš pradžių dar jaučiau nejaukumą, kad va, aš, bebaigianti universitetą, skaitau nė penkiasdešimties puslapių nesiekiančias knygas, kurių pagrindinė sudedamoji dalis – paveikslėliai. Bet pamažu tą kvailą jausmą išsigydžiau. Važiuodama autobusu iš knygyno, išsitraukiu „Didįjį žodžių fabriką“. Paradoksalu, žodžių jame nedaug, bet jie puikiai sukoncentruoja vaizdą antiutopinio pasaulio, kuriame gražūs žodžiai prieinami tik turtingiesiems, o kartais, kad galėtum kažką pasakyti, net reikia knaisiotis po šiukšlyną. Perskaitau greičiau nei pasiekiu savo stotelę, bet knygą atsiversiu dar ne kartą. Kai be reikalo priplepėsiu bereikalingų dalykų, kai neištarsiu to, kas svarbu arba kai norėsiu atsipūsti žiūrinėdama brangių žodžių pasaulį sukūrusios Valerios Docampo iliustracijas. Kartą paveikslėlių knygą apie daržo drambliuką Pomelą juokais įdaviau bendraamžiui finansininkui. Smagus tąkart buvo vakaras virtuvėje. Pasirodo, ne tik knygos drambliukas, bet ir suaugęs pažįstamas kartais „bijo, kad daržas gali būti ne bekraštis. O kas tada už jo?“
Dar pagalvojau, ar vaikai, kuriems šios knygos iš esmės ir skirtos, taip pat ilgai užtrunka, ar kelia klausimus, ar viskas aišku, kas puslapiuose sugulę... Susižavėjau paveikslėlių knygomis, nes jos jungia vaikystę ir suaugusiojo pasaulį. Primena, kad kartais pakanka visai paprasto sakinio dideliems dalykams apibūdinti, primena, kaip smagu stebėtis ir klausti. Suaugęs niekada nevartys knygos taip, kaip vaikas, ieškos ir ras ne tuos dalykus, bet tos istorijos, paveikslėliai grąžina paprastumą, kurio esama vien vaikystėje. Beje, yra dar viena šių knygų skaitymo pusė – ne tokia literatūriška ir sentimentali. Paveikslėlių knygos gali būti ir asmeninio stiliaus dalis.
Kaip hipsteriai klaidžioja po senamiesčius, įsikibę kavos puodelius ir naujausio modelio išmaniuosius telefonus, taip ir knygomanai žygiuoja po pažastimi pasikišę įmantraus leidimo nestorą knygelę, kurią atsivers kavinėje. Taip ilsėsis ir semsis įkvėpimo, o gal užmegs naują pažintį su žmogumi, kuriam parūps vaikišką knygą vartantis ir šypsantis suaugėlis. O gal tai tai neatsiejama naktinio stalelio dalis – atgaiva prieš miegą, albumas, kurį vartys į svečius užsukę ir medžiaga „Facebook“ žinutėms.
Tai visai nėra snobiška. Arba yra. Bet tai nesvarbu, kaip nesvarbu, ar knygoje daugiau teksto, ar piešinių. Kaip sakė vienos knygelės veikėjas Morisas Lesmuras: „Nereikšmingų kūrinių nebūna“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!