Norėjosi paspausti rankas žmonėms, kurie būdami žiaurioje situacijoje nepalūžo, liko ištikimi Ukrainos piliečiai ir drąsiai atvyko papasakoti laisvam pasauliui, ką jiems teko išgyventi.
Mačiau jų akyse drąsą ir ryžtą, tikėjimą, kad jų žemė bus grąžinta, ir viltį, kad mes – tai tie, kas jiems padės. Nedideliame kambarėlyje rinkosi žmonės. Šviesūs, protingi, spindinčiomis akimis, pilni jėgos, kuria pasikrovė ko gero visi esantys, ir per vieną sekundę tapo draugais.
Susėdę prie stalo bendravome, tarsi buvome pažįstami šimtą metų. Vienas per kitą pažėrė viską, kas susikaupė per metus. Pradedant nuo to, kad išvažiuoti pavyko, įvažiuoti atgal namo nežinia, ar pavyks. Kaip per mėnesį prarado pagrindą po kojomis, žalių žmogeliukų išsigando visi – totoriai, ukrainiečiai, rusai, kitų tautybių žmonės, buvo panika. Prarasti darbus, ramybę ir teisę į savo kalbą ir kultūrą ir atsidurti nežinioje, – tragedija, kokias jų stipri tauta išgyveno ne vieną, bet atsilaikė.
Šiandien Kryme stipriai padidėjęs mirštamumas, žmonės tyliai išeina neatlaikę spaudimo ir sielvarto, trūksta medikamentų, gydytojams nepalikta vietos veikti pagal situacija, viskas smulkiai aprašyta ir Hipokrato priesaika čia tapo fikcija. Masiškai sulėkė prorusiški pensininkai ir drąsiai kuriasi, nes iš pradžių gavo gerokai didesnes pensijas, kurios ilgainiui sumažėjo, o gyvenimas pablogėjo. Persekiojami žmonės, dingsta be žinios. Ukrainos valdymo laikais buvo keliamos trys vėliavos. Dabar Ukrainos vėliava yra uždrausta, tautinės mažumos įbaugintos ir nuslopintos valdžios.
Referendume dalyvavo apie 30 procentų Krymo gyventojų, į valdžią atėjo tie, kas prieš aneksiją neturėjo menkiausių šansų ten patekti.
Ši valanda buvo viena iš sunkiausių mano praktikoje, nes bendraudama su žmonėmis dažniausiai turiu jiems atsakymą arba bent patarimą, blogiausiu atveju – paguodos žodžius. Organizuodama susitikimus ar mokymus, užgoždavau dalyvius arba pašnekovus, o čia momentais nejaukiai tylėjau, nes buvo sunku sulaikyti ašaras.
Pagal organizatorių pageidavimą turėjau papasakoti, kaip mes, Lietuvos lenkai, kurie nėra šiandien paveikti prorusiškos propagandos, gyvename ir veikiame Lietuvoje. Supratau, kad trivialu jiems sakyti, kad reikia būti savo šalies patriotu ir mylėti Tėvynę, o žmonių varomąja jėga turi būti santarvė.
Jie tai žinojo ir perteikė geriau už mane ir tuo pačiu sustiprino tikėjimą, kad pasirinkau teisingą kelią – kelią į santarvę, meilę savo Tėvynei ir joje gyvenantiems žmonėms, bendradarbiavimą – demokratijos kelią, kuriuo šiandien eina visas civilizuotas pasaulis. Papasakojau apie mūsų – Lietuvos lenkų – šiandieninę situaciją, apie tai, kaip yra valdomi Šalčininkų ir Vilniaus rajonai, apie nuotaikas ir nuojautas. Bandžiau nuraminti ir juos, ir save, kad esame Europos Sąjungoje, mūsų šalis yra NATO narė, kad mums negresia aneksija ar žali žmogučiai, o prorusiški politiniai žaidimai tėra žaidimai, tačiau iš mūsų akių buvo galima suprasti, kad patys ne visai tikime tuo, ką sakome, ir niekada nežinome, kuo viskas gali baigtis. Prorusiškos politikų ir jų diriguojamų veikėjų nuotaikos, nuo ryto iki vakaro „zombiuojami“ Kremliaus žiniasklaida šių regionų gyventojai – tai tiesus kelias į Donbaso likimą, jei nesustabdysime to šiandien.
Jie nuoširdžiai siūlė pagalbą, paaiškinant grėsmes, kurių galime sulaukti pataikaudami Rusijai, o aš supratau, kad tik taip mes galėsime įtikinti savo šalies gyventojus, kokį pavojingą žaidimą jie žaidžia, atsiribodami nuo civilizuoto pasaulio ir turėdami „savo“ nuomone šiuo klausimu.
Klausydami jų pasakojimų, eidami į susitikimus su šiais žmonėmis, kurie išgyvena beprotišką pamišusio kaimyno žaidimą, galbūt žmonės suvoktų, kad gyvena pasaulyje, kuris leidžia gyventi, ramiai dirbti ir dorai auginti savo vaikus.
Kažkuriuo momentu staiga visi nutilo. Vienas iš grupės dalyvių pasakė: „O žinote, šiąnakt buvo uždarytas ATR.“
ATR – televizija, visas koncernas, žinių tarnyba ir kompleksas žiniasklaidos priemonių, kuri buvo vienintelis tiltas sužinoti apie įvykius Kryme, o Krymo gyventojai gaudavo objektyvias žinias iš nepamišusio nuo „koloradinio“ užkrato pasaulio. Buvo atimta licencija be jokio paaiškinimo. Krymas galutinai buvo atplėštas nuo išorinio pasaulio. Tylos momentas. Skaudus praradimas, tai supratau iš jų akių. Ir tada prašymas: „Norime jūsų pagalbos. Padėkite mums. Pasakykite pasauliui tiesą.“
Žiūrėdama į šiuos žmones, pakibusius tarp žemės ir dangaus, supratau, kad kelias, kuriuo einame, yra teisingas. Lietuva ir Lenkija – šiandien ištikimiausi Ukrainos draugai ir jos balsas Europoje. O šitie žmonės – sąžinės ir sąmonės balsas apsvaigusiems ir klaidžiojantiems. Dalindamiesi savo skausmu ir patartimi, jie galėtų padėti mums išvengti Krymo ir Donbaso likimo, o mes savo ruožtu galėtume padėti jiems saugiai sugrįžti namo. Turime ko pasimokyti iš jų ir galime tapti jų istorijos dalimi gerąja prasme. Jie duoda mums galimybę sustabdyti beprotybę jų žemėje, neleisti jai pasklisti po pasaulį, o mes turime būti jiems už tai dėkingi ir padėti.
O aš tikiu, kad esame labai stiprūs ir šios istorijos pabaiga bus laiminga mums visiems. Laikykitės mieli Draugai, Krymo Totoriai, maža nepalūžusi Tauta iš didžiosios raidės! Esame tam, kad ištiestume ranką Jums, o jūs esate tam, kad įkvėptumėte mus dar labiau saugoti savo Tėvynę!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!