Nesinori dusti konformizmo kultūroje ir atsainiai laukti, kol 2016 m. Seimo rinkimai atneš eutanazijos legalizavimo debatus į parlamento posėdžių sales, tad veliuosi į polemiką su tais, kuriems eutanazija atrodo kelias į gražesnį pasaulį. Taip nėra. Tai veikiau duobėtas vieškelis į kolektyvinę degradaciją.
Kur glūdi eutanazijos šaknys?
Dažniausiai mėginama parodyti, kad eutanazijos šaknys glūdi siekyje išlaisvinti žmogų iš milžiniškų psichologinių ar fizinių kančių. Noriu pabrėžti, kad nemažai intelektualų ir paprastų žmonių, siekiančių įsiūlyti šį brukalą, nuoširdžiai tuo tiki. Tai geri, bet klaidingą kelią pasirinkę žmonės. Tikrosios eutanazijos šaknys glūdi menkai aptariamoje, bet itin grėsmingoje socialdarvinizmo ideologijoje, kurią savo veikale „Eutanazija“ aprašo iškilus lenkų kilmės kardiologas, medicinos mokslų daktaras Ryszard Fenigsen.
Pagal šios ideologijos doktrinas galime sukurti tobulą visuomenę, kurioje nebūtų žmonių su protine ar fizine negalia. Nereikėtų rūpintis pensininkais bei ligotais žmonėmis. Tai turėtų tapti naujo tipo pažangia visuomene. Kažkur girdėtos idėjos? Mums, lietuviams, jos turėtų būti itin pažįstamos, nes tobulos komunistinės visuomenės kūrimo ėmėsi du didžiausi XX a. tironai – Adolfas Hitleris ir Jozefas Stalinas, nepatingėję paviešėti ir mūsų tėvynėje. Abu jie kūrė savus tobulos visuomenės variantus. Kūrybinio darbo rezultatus žinome visi...
Pasaulį suvokiame per kalbą
Kiekvienas, nors šiek tiek susidūręs su realiais civilizuotais debatais, žino, kad pirmiausia debatuose kovojama dėl apibrėžimo ir sąvokų, tad visiškai natūralu, kad žiniasklaidoje, dominuojant eutanazijos gynėjams, mes žingsnis po žingsnio pradedame persismelkti jų siūlomomis mąstymo klišėmis ir žodynu.
Kovojame dėl sąvokų, nes pasaulį mes pažįstame per kalbą, tad būtent kalba ir vartojamas žodynas nulemia, kaip mes regime pasaulį, ir tai, ką darome. Būtent todėl išgirdę žodį „eutanazija“ taip dažnai pagalvojame apie parlamentarės Aušrinės Marijos Pavilionienės pamiltą orios mirties sąvoką. Vis dėlto, kai kalbame apie mirtį, dažniausiai įsivaizduojame natūralius dalykus, pavyzdžiui, senatvę. Eutanazija sukeliama veiksmo, o tas veiksmas yra žudymas. Tai gali būti Jūsų mama, brolis ar žmona. Tai galite būti Jūs.
Blogis gimdo didesnį blogį
Garsus psichologas David G. Myers savo veikale „Socialinė psichologija“ aprašo vadinamąjį kojos tarpduryje metodą. Norėdami, kad visuomenėje įsigalėtų tam tikros idėjos, kurios iš pat pradžių turėtų atmetamąją reakciją, turime pasiūlyti kažką smulkesnio, ką visuomenė sutiktų įgyvendinti, o vėliau tiesiog praplėsti pasiūlymą.
Ima nerimas, kad būtent tokią situaciją turėsime kalbėdami apie eutanaziją. Sutikę su savanoriška eutanazija ilgainiui galime tapti palankesni ir nesavanoriškai eutanazijai. Sunku tuo patikėti? Galiu pateikti kelis argumentus. Pasaulyje, kuriame turime garbės gyventi, ekonominis mąstymas yra grįstas mintimi, kad mums reikia efektyvių gamybos išteklių ir kuo mažesnių sąnaudų. Būtent toks mąstymas gali nulemti niekinantį požiūrį į žmogų, turintį fizinę ar protinę negalią.
Toks žmogus negali efektyviai dirbti, tad jo išlaikymu turi pasirūpinti visuomenė. O kas, jei vieną dieną visuomenė apsispręs, kad jai išlaikyti tokių žmonių neverta? Juk didelė dalis jų turi didelių protinių sutrikimų ir jokios vilties pasveikti. Ar tai gyvenimas? Vargu. Ar tai kainuoja? Žinoma, Jūsų vaikų išsilavinimą, geresnes medicinos paslaugas bei galimybę užtikrinti didesnį valstybės saugumą. Viena injekcija išlaisvintų tiek tėvus, auginančius neįgalų vaiką, tiek valstybę, tiek ir vaiką. Tik... Viena bėda – jis neturi galimybių sąmoningai apsispręsti, tad turime priimti sprendimą už jį.
Jeigu jums atrodo, kad tokie argumentai neveikia, tada siūlyčiau pasidomėti 1986 m. NIPO instituto atliktais tyrimais, kuriuose 76 proc. olandų pasisako už savanorišką eutanaziją ir netgi 77 proc. olandų pritaria nesavanoriškai eutanazijai. Nors duomenys yra senoki, tačiau svarbiausias yra ne jų atlikimo metas, o argumentai, kuriais respondentai grindė savo atsakymus. Deja, jei leisime mąstyti sau tokiomis kategorijomis, imsime artėti prie visuomenės, kurioje nužudyti savo mamą bus natūralus dalykas. Nekartokime XX a. klaidų ir neįsivaizduokime, kad esame pranašesni ir grėsmės tapti tironais mums nėra. Puikybė prie gero nepriveda.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!