Kuo gi žmogus galėtų pasikliauti pasirenkant – tikėti, kad Dievas yra, ar tikėti, kad jo nėra?
Natūraliai akys kryptų į mokslą, bet mokslas tyrinėja reiškinius, kurie yra vienaip ar kitaip „pačiupinėjami“, susiję su materialiu pasauliu. Dievas, jei jis egzistuoja, nėra materialus. Be to, su Dievo veikimu susijusius reiškinius būtų sudėtinga, o gal ir neįmanoma pakartoti bei patikrinti, kas yra būtina sąlyga bet kuriam mokslui. Taigi ieškant atsakymo į straipsnio pavadinime iškeltą klausimą mokslas mums menkai tegali padėti.
Tuomet kuo galima būtų remtis?
Asmeninės mistinės patirtys.
UŽ: Tikintys žmonės dažnai teigia turėję ar tebeturintys įvairių mistinių patirčių, nulėmusių jų pasirinkimą be jokių racionalių argumentų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – apaštalo Pauliaus istorija, kai buvęs aršus krikščionių priešas radikaliai pakeitė savo požiūrį ir veiklą po to, kai bekeliaujant jam apsireiškė prisikėlęs Kristus. Istorijų apie dievybių apsireiškimus yra ir kitose religijose, ypač judaizme. Jei pats Dievas kreipiasi asmeniškai ir kviečia gyventi jo nurodytu būdu – kokie dar gali būti argumentai? Tai galima būtų sulyginti su mylinčio tėvo valia savo sūnui, kviečiančio geranoriškai paklusti, o ne ieškoti argumentų. Todėl yra logiška tikėjimo klausimus spręsti labiau pasikliaujant jausmais, intuicija, sapnais, vaizduote, nes tikėtina, kad būtent tokiu būdu Dievas bendrauja su mumis ir siunčia savo ženklus mums.
PRIEŠ: Juokaujama, kad jei žmogus kalba Dievui, tai yra vadinama „malda“, o jei Dievas kalba žmogui – „diagnoze“. Prisiminkime filmą „Nuostabus protas“ („A beautiful mind“, 2001), paremtą tikrais faktais apie Nobelio premijos laureatą Johną Forbesą Nashą. Mokslininkas kurį laiką bendravo su įsivaizduojamais žmonėmis, ir niekas nepastebėjo, kad jis gyvena iliuzijų pasaulyje. Tik vėliau jam buvo diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Taip jau su mumis yra, kad iliuzija kartais gali atrodyti realesnė už tikrovę. Žmonijos istorijoje galime rasti daugybę tragedijų, kurias sukėlė keistuoliai, bendraujantys su įsivaizduojamomis dvasiomis ar asmenimis. Todėl netgi pačios religijos naudoja racionalias metodikas, dėl ko yra kartais kaltinamos „nusigręžimu nuo Dievo“. Viena iš tokių, labiau intriguojančių – „velnio advokato“ praktika, taikyta katalikų teologinėse diskusijose ir kanonizacijos bylose, kai vienas iš teologų tariamai užimdavo „velnio“ poziciją, ir ją gindavo racionaliai išnaudodamas visas savo žinias ir sugebėjimus.
Jei Dievas yra, žmogus turėtų atrasti jei ne jo buvimo įrodymų, tai bent loginių argumentų tikėti juo, nes Dievo ir jo tobuliausio jo kūrinio – žmogaus, pakviesto dalyvauti Kūrėjo plane – logika turėtų būti panaši.
Rašytiniai šaltiniai
UŽ: Daugelis ankstyvųjų rašytinių šaltinių yra tiesiogiai susiję su religijomis. Juose yra aprašyta istorinių faktų, kuriuos patvirtina moksliniai tyrinėjimai. Vedos, Senasis ir Naujasis Testamentai, Koranas ilgus šimtmečius padėjo palaikyti tam tikrą visuomenės darną, skatino filosofijos, menų ir mokslų vystymąsi. Didžiulę įtaką visuomenėms jos padarė kaip etikos vadovėliai – moralinės sistemos tiek Vakaruose, tiek Rytuose remiasi senaisiais religiniais raštais. Dievo svarbą visuomenės moralei Dostojevskis užrašė labai radikaliai: „...jeigu dievo nėra – tai viskas leistina“. Jei žmonės nebūtų tikėję dievais, būtų rimtas pagrindas svarstyti, ar civilizacija – tokia, kokią mes dabar įsivaizduojame – per amžius iš viso būtų išlikusi.
PRIEŠ: Greta patikrintų faktų senuosiuose raštuose yra gausu vietų, kur sunku atskirti tiesą nuo fantazijos. Su ta pačia problema kažkada susidūrė ir oficialioji krikščionybė, IV amžiuje nusprendusi išskirti dalį raštų, kurie esą buvo įkvėpti Šventosios Dvasios ir todėl yra teisingi. Tokiu būdu buvo nuvertinta daugybė kitų taip vadinamų apokrifinių evangelijų, nors jų autentiškumu neabejojama. Tačiau net ir oficialiai pripažįstamuose tiek Rytų, tiek Vakarų religijų senuosiuose raštuose gausu nepatikrinamų ir šiuolaikiniam žmogui tiesiog neįtikėtinų teiginių. Nebūtina dėl to senųjų metraštininkų kaltinti tiesos iškraipymu ir prasimanymais – tais laikais, kai raštai buvo rašomi, žinios apie pasaulį buvo nepalyginamai menkesnės, žmonių religingumas – beveik visuotinis, o riba tarp materialios realybės ir antgamtinės iliuzijos – neaiški. Tai atsispindi ir tų metų raštuose, dėl ko jų turinį turėtume vertinti kritiškai.
O Dostojevskio įžvalga išsivysčiusioje visuomenėje praranda savo radikalumą. Panašu, kad šių laikų sekuliarus Vakarų pasaulis religines etikos taisykles sėkmingai pakeitė paprastomis laimingo sanbūvio normomis, kurias trumpai galima būtų išreikšti vienu sakiniu: „Elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim“. Aišku, tai neišsprendžia egzistencinių problemų, bet sudaro sąlygas kiekvienam laisvai ieškoti jų sprendimų pagal savo poreikius ir sugebėjimus.
Stebuklai
UŽ: Racionaliai nepaaiškinami reiškiniai lydi visas religijas. Atmetus tyčines apgavystes, nestabilios psichikos žmonių vizijas ir pojūčius, vis tiek liks minios sąmoningų žmonių, nuoširdžiai tikinčių, kad jie yra patyrę ypatingų antgamtinių įvykių. Kai neįprastą reginį mato vienas žmogus, mes galim imtis tirti jo regos aparatą ir psichiką, tačiau jei tą patį patiria daugiau žmonių, tenka ieškoti objektyvesnių paaiškinimų, kurių, deja, kartais nėra. Kaip tuomet vertinti tokias patirtis? Jei egzistuoja mums nepažįstama nemateriali realybė (dvasia), tai gal būt žmogus turi gebėjimą (pavyzdžiui, savo smegenimis) pajausti jos veikimą? Juk yra ir daugiau objektyviai pripažįstamų, bet neištirtų gebėjimų, tokių kaip telepatija ar intuicija.
Išleista nemažai knygų ir straipsnių, bandančių paaiškinti religinius stebuklus (kartais – visai sėkmingai), tačiau kai kurie lieka nepaaiškinti, pavyzdžiui, žymiausios krikščioniškos šių laikų relikvijos – Turino drobulės – fenomenas.
PRIEŠ: Net ir materialiems reiškiniams gali negalioti mums įprasti dėsniai ir logika, kaip tai yra kvantinėje mechanikoje arba makrokosmose. Paskutiniais metais pastebėtą dangaus kūnų judėjimo neatitikimą gravitacijos dėsniams galėtume laikyti Dievo stebuklu, bet nelaikome, o darome prielaidas apie mums nepažįstamų „tamsiosios materijos“ ir „tamsiosios energijos“ egzistavimą, nors jos kol kas nėra užfiksuojamos nei pojūčiais, nei turimais prietaisais. Bandome jų ieškoti ir neabejojame, kad anksčiau ar vėliau bus atrastas keistų reiškinių paaiškinimas. Yra naivu nesuprantamiems reiškiniams skubėti priskirti dievišką prigimtį.
Tais atvejais, kai ne žmogus ieško Dievo nesuprantamiems reiškiniams paaiškinti, o tarsi pats Dievas (ar kitokia dvasia) per stebuklą pademonstruoja save, keistokai atrodo jo pastangos netiesiogiai daryti įtaką žmonių sąmonei, o veikti per materialius „tarpininkus“: staiga pagydant ligonį, prikeliant mirusį, perskiriant vandenį, vienus daiktus ar gyvūnus paverčiant kitais ir t.t. Psichologiškai tai reginčiam žmogui sukelia nuostabą ar net baimę, sutrikdo jo racionalų mąstymą, paskatina tikėti logiškai sunkiai paaiškinamais dalykais – kitaip sakant, Dievas suvaržo jo laisvą pasirinkimą ir tarsi padaro savo apsireiškimo įkaitu. Labai abejotina Dievo logika – atimti iš žmogaus mąstymo laisvę, kurią pats suteikė... Laiko perspektyvoje toks neracionalus Dievo veikimas yra labiau panašus į triuką, negu į Dievo įrodymą. Tokių triukų absoliutus lyderis mūsų laikais buvo 2011 m. miręs „įsikūnijęs Dievas“ Satja Sai Baba, turėjęs dešimtis milijonų sekėjų visame pasaulyje. Kai kurie jo triukai buvo nufilmuoti ir viešai demaskuoti. Nors jo mokymas iš esmės yra hinduistinis, bet Rytų religijose ir islame, lyginant su judaizmu ir krikščionybe, stebuklų yra žymiai mažiau, jie nėra taip akcentuojami. Jau vien todėl stebuklai neturėtų būti lemiančiu argumentu už Dievo egzistavimą. Nesuprasti reiškiniai greičiau turėtų versti susimąstyti apie neatitikimą tarp realaus pasaulio ir mūsų sąmonėje susiformavusio realybės atvaizdo bei paskatinti dar atkakliau ieškoti dėsnių, galinčių visa tai paaiškinti.
Antra vertus, dažnai ir ne be pagrindo galima būtų „apkaltinti“ Dievą nepadarius stebuklo ten, kur jo tikrai reikėjo. Kodėl Dievas nesustabdė žemės drebėjimo, cunamio, ugnikalnio išsiveržimo ar karo žiaurumų, kur žuvo ar buvo žiauriai sužaloti nekalti žmonės, vaikai neteko savo tėvų arba atvirkščiai? Būtent Dievo abejingumas nekaltai kančiai ir nevaldomai neteisybei dažnai atstumia nuo jo buvusius tikinčiuosius.
Gyvoji gamta – buvo sukurta ar evoliucionavo?
UŽ: Nuo seniausių laikų esminis argumentas už Dievo egzistavimą buvo tas, kad materijos, gyvybės ir sąmonės savaiminis atsiradimas ar išsivystymas atrodė neįtikėtinas. Gamta, jos įvairovė ir harmonija negalėtų egzistuoti atsitiktinai, be protingo Kūrėjo pagalbos. Tokie reiškiniai kaip meilė, grožis, gėris, sąžinė – nepaaiškinami natūralios atrankos procesais. Šie argumentai išlieka aktualūs ir šiandien.
PRIEŠ: Materijos, taip pat kaip ir laiko, erdvės atsiradimo klausimas kyla dėl mūsų (pa)sąmonėje įsigalėjusios priežasčių-pasekmių logikos: kiekvienas reiškinys turi turėti priežastį. Tačiau atradus vieną priežastį, ta pati logika reikalauja ieškoti dar ankstesnės priežasties. Atsakymas „Dievas yra materijos priežastis“ kelia naują klausimą: „kas yra Dievo priežastis?“, ir taip toliau. Teiginys „Dievas yra amžinas“ lygiai taip pat gali būti pritaikytas ir materijai. Diskusija apie materijos sukūrimą atrodo dar labiau beprasmė prisiminus, kad, mokslininkų teigimu, mes kol kas sugebame užfiksuoti tik apie 4 proc. materijos, o likusius 96 proc. sudaro mums dar nežinomos hipotetinės tamsioji energija ir tamsioji medžiaga.
Žmogui dar nepasisekė dirbtinai sukurti gyvybės, nepanaudojant esančių gyvų ląstelių, bet biochemikai jau nebemato esminių neišsprendžiamų problemų ląstelės sintezei, o pasaulis skaičiuoja minutes: kada ir kas pirmasis tai padarys? Aišku, tai kelia naujų etikos problemų, bet čia jau kita tema.
Gyvybės formų įvairovė jau beveik visuotinai aiškinama Darvino natūralios atrankos dėsniais. Ši teorija nėra pilnai iliustruota archeologiniais pavyzdžiais, bet netgi Romos popiežiai pripažįsta, kad Darvino teorija yra „daugiau negu hipotezė“. Natūralioji atranka, be nereikšmingų išimčių, remiasi negailestingu individo naudos siekiu sau ir savo palikuonims. Šis reiškinys toks žiaurus, kad dažniausiai baigiasi silpnesniojo mirtimi stipresniojo naudai, kas yra visiškai priešinga daugelio religijų propaguojamam altruizmui ir „gero Dievo“ idėjai. Argi galėjo „gerasis Dievas“ sukurti tokį „blogą“ gyvosios gamtos vystymosi dėsnį?
Taip pat ir su sąmone – kalbant apie dievišką jos kilmę, būtų protinga pirmiau susitarti, kas ji yra ir bent apytikriai išsiaiškinti, kaip ji funkcionuoja. Apie tai žinome dar ne taip ir daug, bet yra nustatyta psichinių reiškinių (atminties, mąstymo, vaizduotės, nuotaikos, kalbos ir kt.) priklausomybė nuo smegenų ir tam tikrų jų sričių veiklos, todėl yra mažai tikėtina, kad šie (sielos) procesai vyktų atskiria nuo gyvo žmogaus kūno, arba kitaip sakant – egzistuotų nemateriali sąmonė. Taip pat jau yra šiek tiek pažengta aiškinantis meilės ir kitų emocinių būsenų „chemiją“. Turėkim kantrybės...
Žiūrint bendriau, tenka konstatuoti, kad mokslas, nors ir neaiškina su materija nesusijusių neapčiuopiamų Dievo teorijų, tačiau gilindamasis į įvairias pasaulio sritis bei atrasdamas jose naujas tiesas, vieną po kitos užima „paslaptingas“ zonas ir Dievui palieka vis mažiau ir mažiau erdvės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Gal turite kitokią nuomonę ir norite apginti mamytę? Rašykite žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: