Lygiai taip pat atsitiko su rašytojos E. L. James viso pasaulio moterų pamėgtu literatūriniu kūriniu „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“, kurio perkėlimo į didžiuosius ekranus teises gavo auksinį amžių išgyvenanti studija „Universal“. Taip ji užsitikrino sau dar keletą metų garantuotų pajamų.
Juostos režisieriaus postą užėmė trumpametražių filmų kūrėja Sam Taylor-Johnson, kurios labiausiai žinomu darbu laikomas 2009 metais pasirodęs „Niekieno berniukas“. Jai pasitaikė puiki proga visam pasauliui pristatyti šiuo metu labiausiai aptariamos knygos ekranizaciją.
Apie ką mes čia…
Anglų literatūros studentei Anastasijai netikėtai pasitaiko proga vietoj savo geriausios draugės imti interviu iš paslaptingo gražuolio milijardieriaus Kristiano Grėjaus. Po gana keisto, tačiau vyrui patrauklaus pirmojo susitikimo jis susidomi šia šiek tiek pasimetusia mergina ir nusprendžia ją suvilioti.
Anastasija negali atsispirti gražuolio pleibojaus vilionėms ir galiausiai pasiduoda joms. Jai atsiveria visiškai kitoks malonumo ir geismo pasaulis, ji pagaliau pasiryžusi atsikratyti savo ir taip seniai nešiojama nekaltybe…
Kūrinio vidus
Atėjus į filmą ir pamačius šimtus moterų ir ne itin patenkintų vyrų, atvestų savo priaugintu nagų ir botoksinių lūpų palydovių, fizionomijas, susidarė įspūdis, kad dar vieną gimimą išgyvena nuvalkiotas ir jau užmirštas „Saulėlydis“. Dėl jo iš proto ėjo milijonai naivių, savimi nepasitikinčių ir labai atgrasių moterų, svajojančių apie princus ant balto žirgo, kurie pakeistų jų gyvenimus ir pagrobtų nuo liurbių vyrų, nesugebančių deramai jomis pasirūpinti. Taigi, iš karto galima suprasti, kokiai auditorijai buvo skirta knyga ir kokie žmonės eis žiūrėti filmo.
Žinoma, juosta sukėlė tokią populiarumo bangą, kad į ją papuola ir visiškai nesuinteresuoti žmonės, kurie tikisi, kad va, pagaliau kine bus galima legaliai pasižiūrėti pornografiją. Nuvilsiu, pornografijos šiame filme tiek, kiek bet kuriame studijos „Disney“ išleistame filme.
Fenomenas fenomenu, bet kas skaitė knygas, žino, kad viskas buvo orientuota į seksą. Į šiurpų seksą, kuris jaudino knygą skaitančias moteris ir priversdavo jas parausti, tiek viršutinę kūno dalį, tiek ir apatinę. Na, bet atmetus mano ištvirkėliškas mintis apie skaitytojų užsiėmimus lavinant savo literatūrinį skonį, vis dėlto seksas išties sudarė vos ne didžiąją knygos dalį, tačiau ar tai buvo įgyvendinta filme? Puikiai žinome, kad ne.
Vis dėlto, jokia kino studija, investuodama 40 milijonų dolerių į savo projektą, neleistų atviresnių scenų, nes tai iš karto padidintų cenzą iš populiariojo „R“ (N-16) į „NC-17“ („N-18“ arba „N-21“, priklausomai nuo šalies) ir smogtų komerciniam potencialui. Lygiai tas pats buvo su 2011 m. pasirodžiusia „Gėda“ ar su Larso von Triero režisuota „Nimfomane“. Būtent šis draudimas ir „Universal“ atsarga sunaikino visą, nors ir labai blogos knygos atmosferą ir pačią jos esmę.
Filmas prasideda gana patraukliai, intriguojančiai,paslaptingai, bet po penkių rodymo minučių viskas dingsta, kai mums pristatomas Kristianas Grėjus. Jis ne tik neatitiko knygoje aprašyto žmogaus, bet dar neleido juo patikėti kaip žmogumi, galinčiu suvilioti nekaltą mergaitę. Jo įvaizdis lyg kažkokio brolio, gėjaus draugo, bet tikrai ne sadistiškų sekso pomėgių turinčio dievaičio, apie kurį fantazavo milijonai skaitytojų (...).
Taip pat gana neįdomiai pateikiama ir Anastasija, kuri, beje, labai primena Belą iš „Saulėlydžio“. Toks jausmas, kad žiūri perpasakotą, šiek tiek vyresniam žiūrovui skirtą S. Mayers knygos adaptaciją, kurioje mergina važinėja suklerusiu automobiliu, jos draugas ją įsimylėjęs ir laikomas „draugų-zonoje“, o paslaptingas gražuolis, dėl kurio lydosi visos šalia esančios merginos, pasirenka ją, pilką ir visai naivią pelytę.
Na, bet tiek to, grįžkime prie tolesnės siužetinės linijos, kuri vystoma taip nuobodžiai, kad ją sugeba gelbėti visai smagus humoras. Įdomiausia, kad šis humoras buvo pateiktas tokiu būdu, kad žiūrovai suprastų, kad ir kūrėjai šaiposi iš banalaus juostos siužeto ir visų įmanomų romantinių filmų klišių. Taigi, iki pirmosios sekso scenos teko laukti net 45 minutes, kurios tęsėsi visą amžinybę. Pagaliau atėjo taip daugelio laukta scena, kuri parodyta taip šaltai, taip nepatraukliai, kad buvo jaučiama svetima gėda dėl juostos režisierės darbo.
Filmo kūrėjai reikėjo pasikonsultuoti su Larsu von Trieru, kaip reikia statyti sekso scenas, kad jos nebūtų pernelyg gašlios, bet priverstų provokuoti ir jausti jaudulį dėl ekrane vykstančių dalykų. Vis dėlto buvo pasinaudota daugelio kitų žinomų filmų scenų idėjomis. Juostoje buvo galima pamatyti ir „9 su puse savaitės“ sceną, ir kelias vietas „Laukinės orchidėjos“, bet labiausiai krito į akis tai, kad kai kurios filmo vietos priminė pigiausių pornografinių filmų įvadines scenas. Tiesiog juokas pro ašaras, kaip pigiai buvo pateiktas bendras sekso principas visame šiame filme.
Personažai visiškai neatskleisti, sunku jais patikėti, išvis sunku pajusti jų trauką vienas kitam. Geismo nėra, dominavimo vietos labai varganai pristatytos, tad atrodo, kad Grėjus baudė savo išrinktąją sekso vergę lygiai taip pat, kaip tėvai švelniai duodavo diržo vaikui už rimtesnę išdaigą. Visiškas vaikų darželis, o ne BDSM, apie kurį taip garsiai šnekėjo kūrėjai prieš juostos pasirodymą viso pasaulio kino teatruose.
Apibendrinant ir nenorint išpasakoti visko, kas dėjosi filme, galiu pasakyti, kad pasirinkdami šį filmą ištrinate dvi savo gyvenimo valandas ir spoksote į nepatrauklių kadrų virtinę, kuri jau įpusėjus filmui pasidaro visiškai atgrasi ir verčia kentėti dar valandą belaukiant kokio nors veiksmo. Vien krūtinės demonstravimas viso filmo metu negali įkaitinti žiūrovo, o kelios visiškai neatvirai patiektos šuniuko pozos irgi neprivers suvirpėti. Apie oralinį ar analinį seksą jau neverta kalbėti. Vėlgi, kokia knyga, toks ir filmas, na, o tie, kurie kartą per metus išsiruošia į kiną, turėtų gerai sužiūrėti šį filmą. Vis dėlto, jiems ir buvo sukurtas šis prastas ir visiškai neįdomus filmas apie banalią turtuolio ir varguolės meilės istoriją.
Techninė juostos pusė
Ko gero, filmas turi ir visai neblogų pliusų, tačiau tai jau visiškai kitos srities specialistų nuopelnas. Labiausiai dėmesį traukia išties puikus garso takelis, kuris, beje, ir dominavo visą filmo rodymo laiką. Na, bet ko norėti, juostos kompozitorius – keturiems Oskarams nominuotas Danny‘is Elfamanas, kuris be savo išraiškingų ir gundančiai skambančių kompozicijų leido pasireikšti ir nuostabaus kūrinio „Crazy in Love“ atlikėjai Beyonce. Taip pat filme buvo galima išgirsti Ellie Goulding dainą „Love Me Like You Do“ ir grupės The Weekend energingą „gabalą“ „Earned it“.
Operatoriaus darbas šiuo atveju išties puikus, leidžiantis keliose vietose žiūrovams patiems pafantazuoti apie iškirptas sekso scenas. Jis puikiai sukuria atmosferą gražiai atrodančiais kraštovaizdžiais, kurie, deja, ir tampa vieninteliu šiltu akims komponentu visame filme. Pernelyg greitas kameros darbas tose vietose, kurios galėtų pakelti juostos lygį, sugadina peržiūrą. Vis dėlto susitelkimas į vieną kūno vietą, o tai šiuo atveju yra krūtinė, nėra labai geras sprendimas. Ypač, kai pagrindinio vaidmens atlikėja turėjo išties stulbinantį užpakalį.
Juostos garso montažas sekso scenose puikus, ypač galima pagirti tas vietas, kai Kristianas dominavo laikydamas rankose botagą. Tačiau kalbant apie patį juostos montažą pasidaro kraupu, nes scenos labai greitai pasibaigia, ir nepastovi siužetinė linija sudaro nuobodaus ir labai neištobulinto dvi valandas trunkančio klipo pamatą. O tie klaikūs ir akis deginantys perėjimai nuo tamsios scenos prie šviesios dar labiau sumenkina filmo peržiūrą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Kaip galima apibūdinti šios juostos aktorių pasirodymus, kurie ne tik kad neatitiko knygoje aprašytų veikėjų standartų, bet dar ir nesugebėjo iki galo perkelti savo jausmų liūno į ekrano platybes? Kristen Stewart sindromu sergančiais pasimetusiais atlikėjais, kuriems pasitaikė puiki ir, matyt, vienintelė gyvenimo galimybė išgarsėti.
Pagrindinio herojaus atlikėjas, aktorius, jeigu jį taip galima pavadinti, Jamie Dornanas pademonstravo pagyrimo vertą medinę vaidybą, kurios jam pavydėtų pats Jai‘us Courtney. Tiesiog apgailėtinas, neįtikinamas ir visiškai seksualumu nespinduliuojantis personažo atlikimas. Kai pagalvoji, kad pagrindinį vaidmenį galėjo atlikti talentingasis Charlie Hunnamas, pasidaro liūdna. Filmas bent jau įgautų daugiau profesionalumo. Bet turime, ką turime. Nenustebsiu, jeigu už šį pasirodymą jis gautų Auksinės avietės nominaciją.
Aktorė Dakota Johnson, kuri įkūnijo kuklią nekaltą mergaitę Anastasiją, pasirodė visai pakenčiamai. Išties, panašų įspūdį ir knygoje palieka ši veikėja, todėl iš vaidybinės pusės ją dar galima patikėti. Galima patikėti, kad ji atsisveikina su tuo, kas moteriai yra didžiausias turtas. Na, daugeliui moterų tai tikrai. Suvaidinusi naivią kvailelę, ji savo išsišokimais ir kvailumu sukelia bent jau šypseną veide, o kartais – ir juoką, o tai akimirksniu pagyviną monotoniškai besivystančių dialogų scenas. Reikia tikėtis, kad kituose filmuose ji dar labiau atsivers ir jausis laisviau nei šioje, pirmosios knygos ekranizacijoje.
Antraplaniuose vaidmenyse sužibėjo ne itin daug aktorių, tačiau galima paminėti visai neblogą Marcia Gay Gardenp, kuri suvaidino Kristiano motiną, pasirodymą. Taip pat bendrą situaciją gyvino Luke‘as Grimesas ir Eloise Mumford. Kiti antraplaniai aktoriai ir jų personažai juostoje buvo labai atmestinai sudėlioti, todėl jokių išskirtinių emocijų nesukėlė nė vienas jų.
Verdiktas
„Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ – tai klaikus, meile nusivylusioms ir apie princą ant balto žirgo pasvajoti mėgstančioms moterims skirtas, prastą vaidybą turintis ir labai nuobodžiai vystomas filmas. Jame dominuoja ne seksas ar išskirtiniai mylėjimosi būdai, bet visiškai klišiniai, jokios prasmės neturintys dialogai, kuriuose karts nuo karto buvo pastebimi visai neblogi juokeliai, sukeliantys bent kažkokias emocijas bežiūrint šį dvejų valandų trukmės nekaltos merginos nuotykį po ištvirkusio milijardieriaus pasaulį.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!