Stengiuosi į tokius komentarus nereaguoti, nes žinau, kad tokių dalykų viešinimas ir komentavimas dar labiau didina vampyruojančių žmonių apetitą (nerandu tinkamesnių žodžių tokiems apibūdinti), bet šį kartą mane irgi paveikė pilnatis, todėl tai poniai atkirtau kaip reikiant: „O mes, lietuviai, negirkime nei vieni kitų, nei savo vaikų, nes girti juk yra nekuklu. Ir nuo pat mažens ugdykime nepilnavertiškumo ir menkos savivertės jausmus. Na, kam čia girti, čia juk savaime suprantama, kad vaikai per visas atostogas klijuoja ir dar kažką daro, čia juk dzin, kad jie daro, turėtų jau ir patys susiprasti, kad tai jų kūrybingumo kompetencija vystosi. Apsivožti galima nuo tų pedagoginių pasisakymų. Net pasakyti tai, kas yra gražu, pasak jūsų, yra amerikoniška.“
Na, po to seka aiškūs, lengvai prognozuojami žingsniai: pačios „pindagogės“ įsižeidimas, manęs apkaltinimas arogancija ir gebėjimu įžeidinėti (...). Ateina pas mane į „Facebook“, pradeda aiškinti, kad džiaugtis negalima ir, nesutikus su jos nuomone, iš karto esi arogantiškas ir įžeidinėtojas?
Pabandykime padidinti tą „Facebook“ pasikoliojimą šalies mąstu ir taps aišku, kaip viskas vyksta. Jeigu darai daugiau nei eilinis lietuvis, jeigu turi daug vaikų ir džiaugiesi, būtinai atsiras kas nors, kas tave išvadins nevisprote ir asocialia. Gali daryti bet ką arba nedaryti nieko – vis tiek ras prie ko prikibti. Prisimenu rašytojos ir žurnalistės A.Urbonaitės žodžius: „Gali parašyti, kad saulė šviečia danguje, vis tiek atsiras komentatorių, teigiančių, kad tu durna, nes saulė danguje nešviečia.“
Vis dar prisimenu prieš kelias savaites perskaitytus komentarus po straipsniu apie vieną daugiavaikę šeimą. Pažįstu juos, laukiasi penkto vaiko, nereali šeimyna, galvoja ne tik apie save, bet ir vykdo puikius socialinius projektus, labai geras straipsnis, aiškiai ir suprantamai išsakyta daugiavaikės mamos pozicija, todėl užmečiau akį į tą daugybę komentarų. Panašius komentarus rašydavo kas kartą, kai mes prieš septynis metus pradėjome garsiai deklaruoti, kad nėščią moterį reikia užleisti be eilės. Tokius pačius komentarus žiaurūs lietuviai rašo ir po tragiškais straipsniais. Pavyzdžiui, nužudytai Viltei („TV pagalba“ žurnalistei V.Stankutei-Butkienei – red. pastaba): „Pati kalta, susidėjo su kažkokiu iš kalėjimo“.
Žinau, visi pasakysite, kad nereikia tų komentarų skaityti. Apie save ir neskaitau, nes visai negalėčiau naktimis miegoti, tačiau vis tik įdomu, ką galvoja tauta man jautriais klausimas. Taip, tauta. Tie, kurie nerašinėja ir taip negalvoja, gal ir yra koks 20 proc., o visi likusieji nepraleis nei menkiausios progos palinkėti kitam pasikart. Aš vis viliuosi, kad laikas eina, žmonės keičiasi, situacija gerėja, bet vėl ir vėl įsitikinu, kad klystu, ir man kyla didžiulis nevilties jausmas dėl Lietuvos. Aš negrįšiu į Lietuvą tol, kol čia gyvens taip kalbantys ir galvojantys žmonės. Kol čia gyvens žmonės, linkintys persipjauti vieni kitiems gerkles ir tokie, atseit, neabejingi kitų pasirinkimams.
Aš ne apie tai, kad visiems neįtiksi, kad visiems geras nebūsi. Ne. Šį kartą aš labai rimtai apie tai, ką širdyje jaučia ir galvoja 80 proc. lietuvių, gyvenančių Lietuvoje. Kas čia tokią statistiką padarė? Niekas. Remiuosi savo nuojauta ir savižudybių, žmogžudysčių, prasigėrimo, pragyvenimo lygio, bedarbystės, korupcijos, šešėlinės ekonomikos statistikomis. Lietuva skina pirmąsias vietas Europoje. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai to nejaučiau, man buvo dzin, kaip ten kiti kažkur gyvena, susikūriau tarsi šiltnamio sąlygas, nes bendravau ir iki šiol bendrauju tik su tais iš 20 proc.
Tokie žmonės – siekiantys, atsakingi už savo gyvenimą, prisiimantys atsakomybę, uždirbantys daugiau nei vidutiniškai uždirbama Lietuvoje, tokie žmonės dažniausiai ir bendrauja su tokiais pat, kaip jie. Kai esi tarp tokių, tai net nepastebi, nesusiduri su visa bendra mase. Kai gyveni kitur, emigruoji ir palaikai gan glaudžius ryšius su Lietuva, domiesi, kas ten vyksta, pradedi matyti viską kitu kampu, tarsi iš šono, ir baisiausia yra pamatyti tuos kitus 80 proc. Jie niekur nedingo, neemigravo ir nepasikeitė. Jie yra ir jų daug daugiau nei pusė visos Lietuvos gyventojų.
Sunku aiškiais žodžiais apibūdinti tai, ką noriu pasakyti. Todėl iliustruosiu dar vienu pavyzdžiu, kurio irgi niekaip negaliu pamiršti.
Spalio mėnesį buvau pas tėvus, jie vakarais žiūri teliką (kitu žodžiu vadinti Lietuvos televizijas liežuvis nesiverčia). Man vis „pasiseka“ kokią nors nučiuožusią laidą pamatyti. Neprisimenu pavadinimo, bet mano matyta laida (tiksliau, tėvai ją žiūrėjo, tai akies kraštą ir aš užmečiau) buvo apie pagalbą žmonėms. Papasakota istorija apie motiną, tegul bus Zosė, ir jos dukrą Jolantą. Zosė kažkada pametė Jolantą, toji užaugo internate. Dabar studijoje atsisėdusi teigia: „Dzin man, kad tau gyvenimas sunkus. Mano irgi buvo nelengvas. Dzin man, kad tu viena tuos savo benkartus (nepamenu penkis ar šešis) augini. Dzin man, kad vienas jų serga vėžiu ir jau mėnesį guli ligoninėje, o tu jo dar neaplankei, nes kitus vaikus prižiūri. Aš tavo vaikų nežiūrėsiu. Dėjau aš ant tavęs ir tavo vaikų, ir kad tu šaldytuvo neturi! Ir kad tavo vaikai neėdę. Mano gyvenimas irgi buvo sunkus. Dabar aš gerai gyvenu ir man dzin, kad tau blogai. Aš nesidalinsiu nei maistu, nei būstu, niekuo!”
Studijoje yra ir Jolanta. Suvargusi, be dantų, viena auginanti vaikus, be pinigų, be šaldytuvo. Jolanta nesigina, akių nedrasko, tik sako: „Dabar visa Lietuva tegul pamato, kokia motina mane pagimdė. Augau internate, kaip aš galiu sukurti normalią šeimą, jeigu mano motina visą gyvenimą su daugybe vyrų davėsi, o dabar va taip kalba.“ Išaiškėja, kad studijoje – ir buvęs Jolantos sugyventinis, paskutinio vaiko tėvas, nuo kurio ji pabėgo su vaikais pro langą, nes tas neturi darbo, prisigėrė ir smurtavo prieš ją.
Na, kaip bežiūrėsi, Jolanta gal ir norėtų susitvarkyti, atrodo, kad gal ir galėtų, gan tvarkinga, tik labai nusikankinusi ir daug kartų klydusi. Jai reikėtų pagalbos tiek pagerinti vaikų buitį, tiek pinigų pas sergantį vaiką nuvažiuoti, tiek didelio psichologinio palaikymo, nes situacija tikrai nėra paprasta, o dar vaikas vėžiu serga.
Sugyventinis atrodo blaivas, bet veidas smarkiai intelekto nesužalotas. Visas tas aiškinimasis vyksta ilgai, atvirai su keiksmais, atrodo bjauriai.
Žiūriu tą laidą ir man Jolantos tikrai gaila. Na, nepasisekė moteriai su motina, su vyrais, turbūt pati ne šventa. Bet jeigu turėtų šansą, tai gal kaip nors išsikapstytų?
Vedantysis klausia Jolantos, kodėl gi ji nenorinti pas savo sugyventinį. Toji atsako, kad jis geria, mušasi ir darbo neturi. Buvęs sugyventinis pasižada tą darbą rasti, jeigu Jolanta pas jį grįžtų. Ir štai ateina laiminga pabaiga. Telikui gi reikia istorijos su laiminga pabaiga. Visa salė, vedantysis, kelios žinomos ponios – laidos „konsultantės“, net socialinės tarnybos inspektorės, visi pradeda vienu balsu rypuoti: „Taigi, Jolanta, nebūk tokia beširdė, atleisk tam savo Jonui, važiuok gyventi pas jį, štai jis žada negerti ir nemušti, ir darbą susirasti. Leisk jam tave apkabinti.“
Jonas prisėda ant sofkutės šalia Jolantos, bando ją negrabiai apkabinti, bučiuoti. Toji dar dygi kaip kaktusas, nieku gyvu nesileistų vėl prikalbinama, jeigu ne salės spaudimas ir garsūs plojimai. Žiūrėjau į visa tai ir norėjosi rėkti: „Ar jūs visai išprotėjot! Ką jūs visi tai moteriai linkite?! Gyvenimo su bedarbiu girtuokliu? Ir visi taip garsiai plojat ir džiaugiatės, kad suradote išeitį, kad jai padėjot??? Tai tokia ta jūsų laiminga pabaiga???“
Man tai norisi vilku pakaukti prieš mėnulį, o jūs išvadas pasidarykit patys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo mintimis? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda:
