Skaitydamas Anitos pasakojimą susidariau labai aiškių planą, ką reikia daryti, kad gimdymo dieną visam gyvenimui prisimintum su nuoskauda, kartėliu, pykčiu:

1) Pabaigti medicinos universitetą. Aišku, ne tikrą, o kokį nors „Tarpplanetinis medicinos universitetas“. Na, tokį, kurio diplomą galima atsispausdinti ant norimos spalvos blanko, paskaičius kokias penkias „Google“ nuorodas apie gimdymą. Tai suteikia teisę aiškinti gydytojams ką ir kaip daryti. Visiškai nesvarbu, kad gydytojas, o ne gimdyvė geriau mato gimdymo eigą. Būtent gimdyvė turi nurodinėti gydytojui ką vienu ar kitu momentu daryti;

2) Nevažiuoti į ligoninę iki paskutinio momento. Ką gi ten veikti? Tiesiog sėdėti namie. O paskui, kai jau visai blogai, lėkti ligoninėn, piktintis lėtu registratorių darbu, reikalauti žaibiškos gydytojų reakcijos;

3) Nesutikti su niekuo. Nepasirašinėti niekur. Sutikimo gydytis irgi nepasirašyti, nes gimdymas – ne gydymas. Tiesiog nesutikti. Jeigu tai per lengva forma, dar galima prieštarauti, protestuoti ir panašiai;

4) Būtinai vykti su lydinčiu asmeniu. Lydintis asmuo būtinai turi būti iki soties prisiskaitęs supermamų, tėvų darželių ir kitų forumų. Tada jis galės vadovauti gydytojų komandai. Na, bent iki tol, kol trukdymo neapsikentusi gydytojų komanda iškvies apsaugą ir palydovą išmes už durų. Bet tą faktą paskui bus galima pateikti kaip gydytojų beširdiškumą, įgaliojimų viršijimą, konstitucinių žmogaus teisių ir laisvių suvaržymą;

5) Nieku gyvu nelipti ant gimdymo stalo. Nėra ten ką veikti. Tegu daktarai patys užsilipa ir sėdi, jeigu jie taip labai nori. Reikalauti baldo, ant kurio būtų patogu gulėti ne tik ant nugaros, bet ir ant pilvo. Taip, turi būti patogu stovėti ant galvos, daryti pratimus „žvakė“, „besiilsintis varanas“, „begemotą puolanti kregždė“ ir „sėlinanti koala“;

6) Per sąrėmius stumti taip, kaip patogu. Neklausyti, ką sako gydytojai;

7) Nušalinti nuo pareigų budintį skyriaus gydytoją. Tą patį padaryti, kai ateis kitas gydytojas. Pareikalauti paaiškinimo, kodėl skyriuje yra tik du gydytojai, ir skubaus pervežimo į kitą ligoninę, kurioje yra kompetentingų gydytojų;

8) Na, apskritai negimdyti ir nevažiuoti į ligoninę jokiomis aplinkybėmis.

Vaikučio gimimo abu su žmona laukėme labai nekantriai ir su nerimu. Tiesa, ko gero, labiau nerimavau aš, o ne žmona. Ji buvo stebėtinai rami.

Ir kai jau atėjo ta diena, prasidėjo kelionė į labai svarbaus įvykio vietą – ligoninę.

Pirmiausiai, tai reiktų sutikti su Anita dėl vienos problemos – jau registruojantis pacientė turi pasirašyti, kad jai yra išaiškinta visa eiga, visos galimos priemonės, pasekmės ir t.t. Žinoma, niekas nieko neaiškina.

Registratorė atsako, kad aiškins gydytojas. Pacientui lieka tik bukai palinksėti galva ir patikėti, arba apsimesti, kad yra kvailys ir tuo tiki.

Gydytojai paaiškina tikrai per mažai. Gal tai darbo krūvio pasekmė, gal tiesiog nuovargis, nenoras, cinizmas ar dar kas. Tiesiog tų paaiškinimų nėra.

Iš kitos pusės – ar sąrėmių metu kažką keistų paaiškinimai ir statistikos, kaip gyja ir kokios komplikacijos būna po natūralaus plyšimo ir epiziotomijos pateikimas? Ar gydytojas, matydamas, kad procedūra reikalinga čia ii dabar, turi laiko pasakyti: „Gerbiamoji, šiuo metu susidariusi situacija, kad arba reikia atlikti epiziotomiją, arba palaukti natūralaus plyšimo. Vadovaujantis Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, po natūralaus plyšimo komplikacijos gyjant sudaro xx procentų, o po epiziotomijos – yy procentų. Žymus Vokietijos profesorius, daktaras fon Braunas teigia, kad jo moksliniai tyrimai yra palankesni pirmajam būdui. O štai Lietuvos akademikas daktaras G.Gimdyvis savo monografijoje rašo, kad verta rinktis antrąjį būdą. Dabar jūs galite pagalvoti apie tai ir po 10 minučių pasakyti, ką nusprendėte. O mes tuo metu nueisime atsigerti kavos, kad Jums netrukdytume “

Nežinau, kaip gimdyvė, bet aš, sėdėdamas šalia, ko gero norėčiau trinktelėti tokiam aiškintojui į marmūzę, kad užsičiauptų ir darytų taip, kaip reikia, kad motinai ir vaikui būtų kuo mažiau pavojaus.

Lygiai taip pat abejoju, ar galėčiau kvalifikuotai atsakyti, kuo rinkčiausi skatinti gimdymą – prostaglandinais, ar oksitocinu (tokius pavadinimus radau „Google“).

Negalėčiau (o ir tuo metu gimdanti žmona taip pat tikriausiai negalėtų) atsakyti ir į klausimą, ar reikia dar kažkokios procedūros ar vaisto injekcijos.

Taip pat reiktų suprasti ir gydytojų reakciją, jeigu pacientė ar ją lydintis asmuo nurodinės, ką daryti, kokius medikamentus naudoti, su laikrodžiu seks, kad nebūtų per dažnai apžiūrima ir t.t.

Ligoninė yra ne pramogų parkas. Gimdymas yra ne vyno gėrimas, sėdint prie židinio. Tai yra labai emocingas, sudėtingas, skausmingas, nepaprastai svarbus ir motinos, ir vaiko gyvenime įvykis.

Gal todėl, kad pasitikėjome medikais, nekėlėme nereikalingo streso nei sau, nei aplinkiniams, tą dieną su žmona prisimename kaip nuostabią, jaudinančią ir šiltus prisiminimus palikusią dieną. Dieną, kai gimė mūsų dukrelė.

Tikrai nežinau, ar medikai viską darė pagal kažkokį gimdymo planą. Tačiau taip pat tikrai žinau, kad mūsų dukrelė to plano nežinojo, nes gimdymo metu iškrėtė keletą netikėtų siurprizų, į kuriuos gydytojai turėjo reaguoti tuojau pat, be ilgų mano jau minėtų pasakojimų ir klausinėjimų.

Esu nepaprastai dėkingas gydytojams. Taip, tiems patiems, kurie nepaaiškino kiekvieno savo judesio, kurie nepaklausė kokius vaistus naudoti, kurie apžiūrėjo žmoną tada, kai manėm, kad to reikia, o ne kas dvi valandas. Tiems patiems, kuriems po dukrelės gimimo kelias valandas net nesugebėjau pasakyti „ačiū“ dėl užplūdusio jaudulio.

Tiems, kurių dėka turiu gyvas, sveikas ir laimingas dvi nuostabias moteris – žmoną ir dukrelę.

Tą dieną turbūt prisiminsiu visą gyvenimą. Ir tai visada bus labai šviesūs, gražūs, šilti prisiminimai, be jokio krislelio pykčio, pagiežos ir pretenzijų visam pasauliui.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite pasidalinti savo patirtimi ar istorija? Tai galite padaryti žemiau: