Augustas buvo mūsų atamanas. Jo prisibijodavo ne tik mažesnieji, bet ir suaugę, nes vaikinas pasižymėjo kaip stačiokas, įžūlokas niurzga. Chuligano etiketė lydėjo jį tiek kieme, tiek mokykloje. Tokius bruožus greičiausiai subrandino pati aplinka, nes berniukas su seserimi augo pas močiutę.
Ant sandėliuko stogo Augustas augino balandžius. Šie paukščiai sugebėdavo rasti atokiausią kelią į vaikino šaltą širdį. Augintinius jis girdydavo iš šaukšto, lesindavo iš delno, o išleidęs į laisvę tik jam vienam suprantama paukščių kalba sukviesdavo juos atgal. Pravėrę burnas, smalsiai stebėdavome balandžių sugrįžimą. Tai buvo nepakartojamas reginys. Nusileisdami jie tūpdavo ant vaikino rankų, pečių, galvos… Nors kieme Augustą vadindavo balandžių karaliumi, nė vienas pašalinis neturėjo teisės užsukti į jo „karalystę“. Gyventojai pykdavo dėl paukščių teršiamo kiemo, bet garsiai prieštarauti šiam vaikino pomėgiui prisibijodavo, tik tyliai sau po nosim burbėdavo.
Baigiantis pavasariui gyventojų gretas papildė naujakuriai. Laukę, kad atsiras naujų draugų žaidimams, smarkiai nusivylėme, nes šeimoje tebuvo vienturtė, septynioliktus metus „beeinanti“ Laura. Kiemo gyvenimas jos nelabai domino, kadangi didžiąją dienos dalį praleisdavo skaitydama knygas. Ji mums tebuvo tamsiaplaukė pamaiva ir tiek. Niekas nenujautė,kad šios merginos pasirodymas paliks mumyse neišdildomą gyvenimo istoriją…
Nauja gyventoja susidomėjo ir Augustas. Kai tik Laura su knyga prisėsdavo ant lauko suoliuko, vaikinas ropšdavosi ant stogo. Net mes, vaikai, pastebėjome, kaip dažnai susitinka jaunuolių žvilgsniai. Laura įprato kas vakarą stebėti sugrįžtančių balandžių pulką, tačiau vienas toks jų nusileidimas buvo ypatingas. Iš paukščių būrio atsiskyrė baltas balandis ir nutūpė ant merginos peties. Ji krūptelėjo ir iš baimės išplėstomis akimis spoksojo į ant stogo esantį paukščio savininką, laukdama pagalbos.
Augustas dar kartą sušvilpė augintiniui, tačiau šis tupėjo kur tupėjęs, nė neketindamas paklusti. Jaunuolis nusileido žemyn. Net ir laikydamas paukštį, Augustas dar kelias minutes tylėdamas stovėjo prieš atsigauti nespėjusią merginą. Tyla pasidarė spengianti kaip įtempta instrumento styga. Laura žavingai nusišypsojo:
– Šiaip aš nebijau,bet tai buvo pernelyg netikėta.
– Keista, bet mano balandžiai neprisileidžia svetimų. Nieko nesuprantu, – prisipažino vaikinas, apžiūrinėdamas balandį, tarsi šis būtų ne jo, o iš svetur atklydęs.
– Gal galiu palaikyti?
Mergina pirštų galais glostė švelnias sniego baltumo plunksnas.
– Jis turi vardą?
– Ar ne kvaila duoti paukščiams vardus? – išlemeno nuraudęs jaunuolis, paslapčia apžiūrinėdamas pašnekovę.
– Gal galiu vadinti jį baltuoju šaukliu?
– Kaip nori, – abejingai, bet su vos juntamu švelnumu sutiko Augustas.
Kitą dieną su ypatingu atsidavimu balandžių šeimininkas išvalė jų buveinę. Tai padaryta buvo ne be priežasties.
– Gal nori ir kitiems paukščiams duoti vardus?
Iš nuostabos Lauros akys pasidarė dar rudesnės. Susikibę rankomis, jie užkopė ant stogo. Taip prasidėjo dviejų jaunuolių draugystė, apvertusi aukštyn kojomis abiejų gyvenimus. Ši draugystė mums, vaikams, kėlė begalinį smalsumą. Įkyriai sekiodavome porelei iš paskos, kai ši, susikabinusi rankomis, eidavo pasivaikščioti, slapta stebėdavome pirmuosius jų bučinius, o paskui margindavome sienas vaikiškai nekaltais užrašais, užsidirbdami nuo Augusto po sprigtą į kaktą arba spyrį į užpakalį.
Lauros draugystė su balandžių karaliumi neramino jos tėvus. Jie buvo inteligentai, turintys padėtį visuomenėje ir priklausantys visiškai kitokiam socialiniam sluoksniui nei Augusto šeima, todėl manė, kad gerai išauklėtai, puikiai besimokančiai jų dukrai ne kokius gatvės draugus turintis vaikinas negali būti pora. Išsiskyrimo buvo siekiama įvairiais būdais – geruoju ir piktuoju. Kai tai rezultatų nedavė, Lauros tėvams liko vienintelė viltis – nuosavo namo statybų baigtis.
Iš nuogirdų žinojome, kad laikinieji kaimynai statosi namą pajūryje ir vasaros pabaigoje ruošiasi ten įsikurti. Savo turėtą būstą jie pardavė pritrūkę lėšų namo įruošimui, o čia laikinai apsistojo pasiūlius pažįstamiems. O jaunuolių draugystė darėsi vis stipresnė. Kartu jie praleisdavo didžiąją dalį dienos, o vakarais juos matydavome iš delnų lesinant balandžius. Tas reginys buvo toks gražus ir romantiškas. Dabar jis man primena sceną iš multifilmo „Coliukė“, kai gėlių princas suklumpa prie coliukės kojų ir prašo jos rankos, o aplinkui skraido laimę linkinčios kregždės. Laura, Augustas ir būrys burkuojančių balandžių – tai buvo lyg paveikslas iš pasakos.
Norėdami apsaugoti dukrą, tėvai ją išsiuntė atostogauti pas senelius. Įsimylėjėliams atstumas buvo nebaisus. Augustas rasdavo būdų, kaip susisiekti su savo svajonių mergaite. Senelius juk lengviau apgauti nei tėvus. Trumpėjančios dienos ir pradėjusi gelsti žolė perspėjo apie besibaigiančią vasarą. Atėjo laikas išsiskirti. Priešingai nei Laura, tėvai su džiaugsmu pakavo mantą ir krovė automobilin. Augustas stebėjo juos nuo stogo. Norėdama atsisveikinti, mergina pakilo pas jį. Balandžiai neburkavo, tyliai tupėjo savo vietose, o jų šeimininkas liūdnomis akimis žvelgė kažkur į tolį.
– Neliūdėk. Tas atstumas nėra toks didelis kad mus išskirtų. Aš niekada tavęs nepamiršiu... Tik tu manęs nepamiršk.
Jie stovėjo prigludę vienas prie kito, o jų akyse sužibo ašaros. Sėdėjome ant suoliuko tarsi vinimis prikalti. Dingo vaikiškas klegesys ir juokas. Įsakmaus tėvo balso pašaukta Laura neatsisukdama skuodė žemyn. Augustas pakėlė narvo liuką ir balandžiai pulku pakilo į dangų, tik...vienintelis baltasis, kaip strėlė smigo žemyn ir purptelėjo ant Lauros peties. Tai buvo baltasis šauklys. Mergina prievarta nuvijo paukštį tolyn ir užsidengusi rankomis veidą sėdo mašinon. Liko tik dulkių debesis. Vaikinas dar ilgai sėdėjo apkabinęs rankomis kelius ir nuleidęs galvą. Paskui pakilo, pašaukė skraidančius draugus, uždarė narvą ir dingo. Kažkas sakė matęs skvere šlitinėjant pagėrusį.
Rudenį Augustas gavo šaukimą tarnauti kariuomenėje. Išleistuvės vyko triukšmingai. Mes nežinojome, kokia buvo užsimezgusios jaunuolių draugystės tolesnė eiga, bet Laura išleistuvių vakare nedalyvavo. Išvykdamas jis pardavė balandžius, palikdamas baltąjį, patį mylimiausią. Paskutinę dieną Augustas paėmė balandį į rankas, lūpomis palietė paukščio snapą ir mestelėjo į dangų. Po akimirkos dingo ir „balandine‘‘ vadinamas paukščių būstas.
Likimas išbarstė ir mus – didelio kiemo gyventojus. Iš jau apgriuvusių ir avariniais pripažintų namukų mus iškeldino į naujai statomus mikrorajonus. Tik prisiminimuose nuolat iškildavo paveikslas – Laura, Augustas ir iš jų delnų lesantys balandžiai. Bet pasaulis apvalus ir atstumai išskyrę žmones kartais vėl juos suveda. Taip atsitiko ir šį kartą. Viešėdama pas tėvus sužinojau šios meilės istorijos tęsinį....
Sugrįžus tėviškėn po ilgesnio laiko visada malonu pereiti jos gatvėmis, stebėti, kas jose pakito, susitikti su senais draugais... Pailsusi prisėdu prie staliuko lauko kavinėje ir gurkšnodama kavą stebiu praeivius. Mano žvilgsnį prikausto ne kasdienis vaizdelis: vyras stumia vežimėlyje sėdinčią moterį, o šalia – du jaunuoliai. Šeima įsitaiso prie staliuko pakraštyje. Kai vyriškis atsistojo ir nužingsniavo prie baro, man pritrūko kvapo. Tai buvo ne kas kitas, o pražilęs mano vaikystės kiemo draugas Augustas. Pamiršau mandagumą ir lyg ant spyruoklių prišokau prie jo. Akimirkai apstulbęs ir, matyt, ne iš karto mane pažinęs jis draugiškai pakvietė prie savo staliuko. Buvo nejauku, tačiau moteriška prigimtis ir užplūdę vaikystės prisiminimai nugalėjo.
Pasilabinusi su Augusto palydove ,aš nutirpau. Į mane žvelgė iki širdies gelmių pažįstamos rudos akys. Tamsiaplaukės Lauros akys. Pamačiusi mano sumišimą, moteris švelniai nusišypsojo. Man ištarus, kad jaučiuosi visiška kvailė, visi garsiai nusikvatojome. Žodis po žodžio ir mes vėl tapome to paties kiemo draugais. Apie save nelabai turėjau ką pasakoti, todėl stengiausi kuo greičiau tai padaryti, širdimi jausdama, kad netrukus išgirsiu pritrenkiančią istoriją.
Augusto palydos į karinę tarnybą buvo triukšmingos. Draugai šėlo ir linksminosi, tik vakarėlio kaltininkas sėdėjo tylus, vis žvilgčiodamas į laikrodį ant sienos. Vaikinui atrodė, kad tuoj tuoj atsivers durys ir jis išvys įžengiančią Laurą. Juk mergina pažadėjo. Kilnodamas stikliuką po stikliuko, Augustas bandė užsimiršti. Jis jau neprisimena, kas įnešė jį autobusan, o pramerkęs akis išvydo pirmuosius Vilniaus žiburius.
Paskirstymo štabe jo laukė dar vienas netikėtumas – treji metai tarnybos povandeniniame laive. Šią žinią Augustas priėmė su keistai širdį džiuginančia ironija. Gal tai buvo savotiškas jausmų kerštas Laurai? Juk ji nepanoro su juo atsisveikinti, apsikabinti, padovanoti švelnų ir jau nebevaikišką bučinį. Net ir nežinodamas aplinkybių, Augustas pyko ant viso pasaulio. Ilgesio minutėmis jis imdavo lapą popieriaus ir rašydavo Laurai laiškus, bet apimtas ambicijų, suplėšydavo juos į smulkius skutelius. Vis dėlto, praėjus geram mėnesiui, vieną ryžosi išsiųsti. Prabėgo savaitė, antra... Atsakymo nesulaukė. Laivo bortus daužė šėlstančios juodos bangos,o kareivio širdyje virė jausmų kokteilis – meilė ir neapykanta, geismas ir kerštas, slapta viltis ir užmarštis...
Po tarnybos vaikinas grįžo neatpažįstamai suvyriškėjęs. Močiutė gyveno jau naujame mikrorajone, ten prisiglaudė ir anūkas. Senų draugų padedamas, neilgai trukus susirado darbą statybos įmonėje. Išmokęs amato gudrybių, Augustas sumąstė, kad pats gali suburti brigadą ir ieškoti užsakymų po kitus miestus. Greitai vaikinas jau vadovavo savo įsteigtai įmonei. Ieškant pelningesnių sandorių, tekdavo keliauti iš miesto į miestą.
Atsidūręs pajūryje dažnai užsukdavo į turgavietę. Niekada nepraeidavo pro aistruolius, prekiaujančius balandžiais. Užsižiopsojęs, kaip vienas prekeivis paleido pašto karvelį į dangų, Augustas nė nepastebėjo į kažką atsitrenkęs:
- Atsiprašau, aš... – kietas gumulas užspaudė krūtinę. Prieš jį invalido vežimėlyje sėdėjo tamsiaplaukė mergina. Išplėstos rudos akys žvelgė į sutrikusį vaikiną. Ji staigiais judesiais bandė apsukti ratelius ,bet pasigirdo šauksmas: „Laura, kur tu pasimetei?‘“.
Vaikinas suakmenėjo. Tai negali būti sutapimas. Jis puolė prie vežimėlio, tvirtai sugriebė jo rankeną ir pasuko į save. Dabar apstulbo mergina. Augustas atpažino prieinančią moterį. Tai buvo Lauros mama.
- Negaliu patikėti, Laura, čia tu? – vaikino balsas drebėjo.
- Štai kodėl šiąnakt sapnavau baltus balandžius, – merginos akyse sužibo ašaros.
Supratusi situaciją, Lauros mama tik aiktelėjo. Turgaus šurmulys kažkur prasmego. Vien nebyli tyla. Pirmoji ją nutraukti pabandė mama:
– Malonu matyti senus pažįstamus. Gal užsuktum į svečius minutėlę.
– Aš, mama, negaliu pati šiandien, nes turiu susitikimą, – greitakalbe nutraukė Laura, – Gal bus proga kitą kartą. Atleisk, Augustai, mes skubam.
Pakėlusi piktą žvilgsnį į motiną, mergina apsuko vežimėlį. Sutiktas senas draugas vis dar negalėjo atsitokėti...
– Palauk, Laura.Gal galėčiau jums paskambinti? Pakalbėtume...
– Taip, žinoma, – suskubo Lauros mama, rašydama popieriaus lapelyje skaičius. – Būtinai paskambink, lauksim.
Mergina drebančiomis rankomis suko vežimėlio ratus, bandydama kuo greičiau pasprukti. Augustas spėjo pamatyti, kaip nevalingai virpėjo merginos lūpos. Jis visa širdimi jautė, kad į skambučius ji neatsilieps. Sugrįžęs automobilin, jis rūkė cigaretę po cigaretės. Jis niekada nebuvo pamiršęs jos. Štai kodėl visada ieškodavo panašios į ją panelės. Tą vakarą Augustas namo negrįžo. Nuvairavęs automobilį netoli namų, kur gyveno Lauros šeima, jis taip ir sėdėjo nežinia ko laukdamas, o paskui surinko telefono numerį. Šis tylėjo. Po kurio laiko varteliuose pasirodė Lauros mama. Palaukęs, kol moteris nueis atokiau namų, Augustas ją pasivijo:
– Atleiskit, aš turiu su jumis pasikalbėti.
– Jei pavėžėsi mane iki darbo, pakeliui ir pasikalbėsime.
– Sėskit, – atidarė dureles Augustas.
Akimirką tvyrojo tyla. Nė vienas nežinojo nuo ko pradėti.
– Turiu, Augustai, tavęs atsiprašyti, – prabilo moteris. – Tai mes buvom kalti, kad jūs daugiau niekada nesusitikot. Anksčiau galvodama, kad tai tebuvo tik vaikiškos fantazijos, vėliau supratau, kad mano dukra tave be galo mylėjo.
Persikrausčiusi Lauros tėvams į naują gyvenamąją vietą, mergina kiauras dienas leisdavo prie knygų arba rašydavo Augustui laiškus. Sužinojusi, kad jis pašauktas į privalomąją karinę tarnybą, pažadėjo būtinai atvykti jo išlydėti. Kadangi ji nebuvo slapukė, atvirai pasakė apie savo ketinimus tėvams. Šie, baimindamiesi, kad jiems nesutikus dukra gali nuvykti slapčia, pažadėjo ją ten nuvežti, tuo pačiu aplankyti senai matytus pažįstamus. Laura net neįtarė apie apgaulę. Tą popietę, pavažiavęs apie trisdešimt kilometrų, automobilis staiga sustojo. Tėtis ilgai krapštėsi pakėlęs kapoto dangtį. Vakarėjo. Nieko kito neliko, kaip sustabdyti pravažiuojančią mašiną ir prašyti sugedusiąją partempti namo. Laura maldavo, kad jai būtų leista vykti vienai pakeleiviniu automobiliu, bet tėvai buvo neperkalbami.
Nuo tos dienos Laura vis laukdavo žinutės iš Augusto. Grįžusi iš mokyklos ji nuolat tikrindavo pašto dėžutę. Deja... Kaip buvo suplanuotas automobilio gedimas, taip buvo sunaikintas ir vienintelis parašytas Augusto laiškas. Ji bandė rašyti vaikino močiutei, nežinodama, kad toji ten nebegyvena.
Sykį Lauros tėvai sumanė nuvykti į miestą ,kuriame gyveno. Merginai švystelėjo vilties kibirkštėlė: gal sutiks ką nors iš buvusių kiemo draugų. Kai jos tėvai linksmai šnekučiavosi su kompanija, Laura nekantraudama nulėkė į buvusį savo kiemą. Per tokį trumpą laiką čia daug kas buvo pasikeitę. Nebeliko kelių namų ir kiemas tapo didele erdve. Nesitikėjo, kad pavyks gauti Augusto močiutės naują adresą. Atgal, su rankoje spaudžiamu popieriaus lapeliu, mergina lėkė lyg ant sparnų. Staiga medyje išgirdo keistą triukšmą. Pakėlusi akis pamatė kilpoje įstrigusį baltą balandį. Apsižvalgiusi pagalbos ir neradusi pati įsiropštė medin. Atlaisvinusi kilpą nuo šakos, lengviau atsikvėpė. Pajutęs laisvę, balandis lyg kulka šovė į dangų, išgąsdindamas savo gelbėtoją. Koja paslydo....
Laura nubudo po kelių dienų ligoninės palatoje. Šalia sėdėjo apsiverkę tėvai. Mergina nejautė kojų. Gydytojai sakė, kad tai galbūt laikina, bet slinko dienos, neatnešdamos jokio pagerėjimo. Į namus Laura grįžo invalido vežimėlyje. Norėdama kaip nors paguosti dukrą, mama vieną dieną padavė jai tą pačią popieriaus skiautę:
– Buvau pamiršusi... Radome tavo delne, kai įvyko nelaimė.
– Nebeturi reikšmės. Tai tik neišsipildžiusi svajonė...
Numetusi popiergalį į šiukšlių dėžę, Laura pasinėrė į savo pasaulį. Žiūrėdami į dukrą tėvai jautė savo kaltę. Mama numanė, kad tas adresas kažkuo susijęs su Augustu ir jau ne kartą norėjo pati parašyti jam laišką, bet nuolat sulaikydavo mintis dar labiau įskaudinti ir taip palūžusią dukrą.
Tą naktį, kai Laura susapnavo keistą sapną su balandžiais, šiaip jau niekur iš namų neišlendanti dukra sumanė žūtbūt nuvykti į turgavietę. Mama patenkino jos norą. Pasirodo, tai buvo lemtis.
Augustas sustojo ir rankomis užsidengė veidą. O, sako, vyrai neverkia...
– Aš turiu ją pamatyti, – maldavo jis.
– Jos kambarys koridoriaus gale, dešinėje, – motina atidarė rankinę ir padavė raktus, – Jūsų niekas netrukdys...
Sustojęs prie gėlių kiosko, Augustas nupirko didžiulę puokštę raudonų rožių. Atvėręs duris, jis rado merginą, verkiančią su tokiu gailesčiu, kad ji net negirdėjo grindų girgždesio. Tyliais žingsniais prisiartino prie lovos. Lyg tupiantys paukščiai pabiro gėlių žiedai. Augustas suklupo. Dabar jau verkė dviese.
Suskambus varpams, pro Katedros vartus pirmieji pasirodė jaunavedžiai. Augustas išdidžiai stūmė vežimėlį, kuriame sėdėjo nuraudusi Laura. Nuotakai buvo nejauku dėl būrio žioplių, kurie rijo porą akimis. Iškilmes stebėję draugai paleido į dangų pulką baltų balandžių. Jaunieji tvirtai susikabino rankomis. Jie žinojo, kad balandžiai suvedė jų likimus, o išskirs tik mirtis...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Visus žavi meilės istorijos. Realių žmonių ir tik literatūros kūriniuose gyvenančių herojų. Cezaris ir Kleopatra, Tristanas ir Izolda, Romeo ir Džuljeta, Johnas Lennonas ir Yoko Ono. Apie jų meilę sklando begalė pasakojimų. Apie ją prirašyti tomai knygų. Vieni pasakojimai – tikri, kiti – pramanyti. Vieni – primiršti, kiti – naujai atgimstantys.
Lietuvos istorijos puslapiuose taip pat įrašytas didingas meilės pasakojimas. Pavyzdžiui, pasakojimas apie Žygimantą Augustą ir Barborą Radvilaitę. Jis taip pat apipintas legendomis. Pasakojama, kad Žygimanto Augusto įsakymu 1547 m. nukaldinta pirmoji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) auksinė moneta – dukatas – galimai turėjo įtakos valdovo likimui.
Draskomas abejonių – vykti pas gražuolę Barborą Radvilaitę ar likti rūmuose tvarkyti kunigaikštystės reikalų – didikas kaskart mesdavo į orą brangaus metalo dukatą. Kartą jis taip aukštai švystelėjo pinigą, kad šis kažkur užkrito ir nebenusileido. Valdovas suprato – tai Dievo ženklas. Ženklas pagaliau apsispręsti ir vesti mylimąją.
Atgimstančios legendos proga Lietuvos monetų kalykla išleido pirmąsias LDK nukaldintų auksinių monetų replikas, o DELFI skelbia konkursą.
Užduotis: papasakok savo įsimintiniausią meilės istoriją. Beprotišką, keistą, linksmą, o gal liūdną. Dėl kurios krausteisi iš proto. Kuri varė į neviltį tavo mamą ir tėtį. Kurios pavydėjo draugai ir kurią apkalbinėjo kolegos. Galbūt ji truko tik dieną, o gal tęsiasi iki šiol? Apie ją jau sklando legendos?
Pasakojimo apie tavo meilės istoriją lauksime iki lapkričio 19 dienos adresu pilieciai@delfi.lt (su prierašu „Legendinė istorija“), tekstus galite siųsti ir naudodamisi nuoroda žemiau. Nugalėtoją skelbsime lapkričio 20 dieną. Įdomiausias istorijas publikuosime DELFI portale.
Įdomiausios istorijos pasakotoją apdovanosime specialiu Lietuvos monetų kalyklos prizu.