DELFI skaitytojas Vytis: bravo!
Daug kas šiomis dienomis rašo apie „Lošėją“. Vartojant vieno garsaus sporto komentatoriaus leksiką, būtų galima klausti: ar tai yra geriausias šiame amžiuje sukurtas lietuviškas filmas? Ko gero, ne. Ar tai yra labai geras filmas? Taip, be abejo.
Kodėl? Todėl, kad neišskydęs, nepagražintas, brutalus ir apie tiesą. Madingai nufilmuotas. Kaip reklama, tik negraži ir nemaloni (savo turiniu). Kaip priminimas, kad gyvenimas kartais sudėlioja beviltiškus variantus, bet kiekvienas turime progą pabandyti.
Mes stebime Vincento bandymą. Mes pasineriame į Vincentą. Paradoksas – mums negaila Vincento, žaidžiančio. Nes toks yra jo etinis ir moralinis pasirinkimas – pabandyti padėti sau ir kitiems, tuo, kuo gali.
Filmo režisierius I. Jonynas pristatydamas juostą siūlė joje paieškoti ironijos, nežiūrėti per daug rimtai. Tą padaryti tikrai sunku, nes per visus žaidimo etapus, net ciniškiausius, prasiskverbia nuoširdumas.
Kai prie gedulingų pietų stalo vienas „lošėjų“ primena, kad buvęs jo kolega (toks iš pažiūros įprastas tipelis) norėjo visus išgelbėti, nes jo akys degė. Dėl kiekvieno žmogaus, kiekvienos gyvybės. Puiku, už tai verta išgerti. Iki dugno.
Galima varstyti šį filmą įvairiais rakursais, ir vis tiek rezultatas bus toks: verta pamatyti. Daug nelengvų emocijų, bet jei jas ignoruosime, nuo neigiamų dalykų tai vis tiek neišgelbės. Gyvenimas toks, ne vienpusis.
Taigi, „Lošėjas“ yra geras priminimas, kad verta stengtis. Sukurti ką nors gražaus vardan to, kad pasaulis taptų geresnė vieta, kad ir kaip nuvalkiotai tai beskambėtų
Bravo ir ačiū visai „Lošėjo“ komandai. Linkiu, kad mūsų žiūrovai rastų daugiau drąsos ir išbandytų save ne tik blindų ir valentinų premjerose.
DELFI skaitytoja Rūta: man patiko, draugėms nelabai
100 procentų pritariu ankstesnio straipsnio autoriui. Nesu kalbininkė ar straipsnių rašytoja, tad man sunku apibūdinti savo nuomonę peržiūrėjus šį filmą, bet pabandysiu savais žodžiais.
Tai fantastiškas filmas. Iki šiol nemačiau nei vieno lietuviško filmo, kuris mane taip įtrauktų ir taip patiktų. Nepatinka koviniai agresyvus siužetai, taip pat nepatinka meilės melodramos („seiliojimasis“). Na, bet šis siužetas tiesiog užbūrė, buvo visko – ir meilės, ir kovos, ir šlykščių siužetų, bet visko po truputį, viskas saikingai.
Aš, atvirkščiai, galiu pasakyti straipsnio autoriui, kad nei vienu filmo žiūrėjimo momentu nebuvo noro pažiūrėti, kiek valandų, ar pasitikrinti el.paštą telefone. Aš šį filmą žiūrėjau tiesiogine prasme „išsižiojusi“. Be galo patiko, puikiai siužetui parinkti garso takeliai. Pasakysiu taip: puikiai parinktas „bumčikas“ filmui.
Išėjau iš kino salės sužavėta, pakylėta ir susimąsčiusi apie gyvenimo prasmę, mirtį. Ir galvoje sukosi viena mintis peržiūrėjus šį filmą – kad ir kaip gyvenimas surėdytas, kad ir kaip sunku, kad ir kas dieną susiduriame su mirtimi, liūdesiu, ligomis, vaikų kančiomis (pati turiu tris vaikus), bet vis tiek mūsų gyvenimą valdo pinigai ir nuo jų esame priklausomi. Nesėkmės, mirtys, nelaimės tik trumpam mus sustabdo, akimirką susimąstom apie būtį, gyvenimo tikslą, bet vėliau vis vien lekiam tolyn gyvenimo ritmu, vergaudami pinigams.
Mano dvi draugės neliko taip sužavėtos šiuo filmu kaip aš, bet įdomiausia tai, kad visos turėjome skirtingas nuomones apie siužeto baigtį. Aš manau, kad viena iš pagrindinių filmo herojų, išlošusi pinigus, pamynusi savo vertybes, nebeištvėrė kančios ir nusiskandino, netekusi mylimo žmogaus ir vaiko. O draugė linkusi manyti, kad herojė prarado mylimąjį, tačiau laimėjo pinigus vaiko gydymui.
Filmo autoriai paliko žiūrovui galimybę užbaigti siužetą pagal save.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Matėte filmą ir norite pasidalinti savo nuomone? Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt!