Po 2001 metų fiasko Europos čempionate vyriausiojo rinktinės trenerio poziciją užėmė Antanas Sireika ir padėjo Lietuvai įveikti kvalifikacinį etapą bei išsikovoti vietą 2003 metų Europos čempionate. Nuo šio čempionato ir prasidėjo keista tradicija, kada Lietuvos rinktinė su naujai paskirtu treneriu iškart sugeba iškovoti medalius, bet to nepavyksta pakartoti kitais metais ir, kas įdomiausia, pozicijos vis smunka.
Po triumfo 2003 metų Europos čempionate Lietuvos pozicijos vadovaujant Antanui Sireikai krito kasmet: 2004 m. Olimpinėse žaidynėse užimta 4 vieta, 2005 m. Europos čempionate – 5, o 2006 m. Pasaulio čempionate – jau tik 7.
Antanui Sireikai pasitraukus iš vyriausiojo rinktinės trenerio posto, jo vietą užėmė Ramūnas Butautas ir jau debiutiniame čempionate nuvedė Lietuvos rinktinę iki pat prizinės pakylos – bronzos medalių. Po metų taip pat pasiektas labai aukštas rezultatas – ketvirta vieta Olimpinėse žaidynėse, tačiau ji buvo žemesnis nei praėjusiais metais, o 2009 metų Europos čempionate užimta tik 11 vieta Ramūną Butautą privertė atsistatydinti.
Atsilaisvinusią vietą užpildęs Kęstutis Kemzūra, kaip ir jo pirmtakai A. Sireika ir R. Butautas, jau pirmaisiais metais pademonstravo aukščiausią rezultatą – bronza 2010 metų pasaulio čempionate, kuris vėliau netruko prastėti. 2011 m. Lietuvoje vykusiame Europos čempionate užimta penkta vieta, o po metų vykusiose olimpinėse žaidynėse – aštunta vieta.
Bent jau kolkas šios tradicijos negriauna ir Jonas Kazlauskas. Praėjusiais metais vykusiame Europos čempionate jis padėjo Lietuvai iškovoti sidabro medalius, o šiemet neseniai pasibaigusiame Pasaulio čempionate – ketvirtą vietą. Sunku pasakyti, ar tai tik sutapimas, ar yra ir kokių objektyvių priežasčių, kodėl ši keista situacija kartojasi, tačiau norėtųsi tikėti, kad kitų metų Europos čempionate Lietuva su Jonu Kazlausku priešakyje sugebės ją paneigti bei iškovos aukštesnę, arba bent ne žemesnę vietą nei ankstesniais metais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!