Mano meilės ryšys, prasidėjęs paskutiniaisiais mokykloje metais, atrodė bus vienintelis, tačiau po 8 metų nutrūko. Ir kai pasaulis slydo iš po kojų, tvirti draugų žodžiai – „Pamatysi, viskas tik į gerą“, suteikė stiprybės tam išgyventi. Tačiau ne tik laikas išgydo žaizdas, bet ir kito žmogaus dėmesys. Viena pažintis iš tiesų padėjo pamiršti seną meilę.
Su pirmąja meile susipažinome lyg dar kartą, kelios nekaltos internetinės žinutės apie praėjusius laikus virto į ilgus susirašinėjimus ir pokalbius telefonu, kai šypsena nuolat puošia veidą (jis – lietuvis emigrantas). Po kelių savaičių jis atskrido į Lietuvą. Be galo abu laukėme ir jaudinomės dėl susitikimo ir kai po kelių susitikimų reikėjo atsisveikint, apsikeitėme frazėmis, „aš jaučiu, kad prarandu dalelę savęs... aš dar noriu tave pamatyti..“.
Su ašaromis akyse laukiau to momento, kai jo lėktuvas išskris, ir tik tuomet pasijaučiau ramiau. Turbūt tai skamba labai naiviai ir saldžiai – nors mums seniai nebe 18 metų, bet tie keli susitikimai tikrai sudrebino vidinį pasaulį. Atrodė, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio ir tas noras susitikti vis augo ir augo. Po kelių mėnesių susitikome, išsivežė mane kartu į šalį, kurioje gyvena, trumpų atostogų. Klausiau savo širdies, nes atrodė, kad tai vyras, kurio visada norėjau. Tačiau, sugrįžau namo ir draugystė baigėsi... Galbūt nebe taip ir gerai supratome vienas kitą, o galbūt sutrukdė tai, kad bendravimo pradžioje abu sakėme, kad norime gyventi ten, kur šiuo metu kiekvienas ir gyvename.
Nuolat galvoje sukosi mintys... Nežinau, ką įsimylėjau, jį ar tą šalį... Praėjo keli mėnesiai, o aš tūkstantį kartų ieškojau informacijos apie tą šalį, grožėjausi jos kalnais ir supratau, kad kuo susirgau, tuo turiu ir gydytis. Mano rankoje – lėktuvo bilietas. Ta pati šalis, tos pačios jūros pakrantė, tik kitas miestas, kiti kalnai, kitas metų laikas ir kitų jausmų vedama aš ten grįžtu. Daugelis manęs nesuprato, kodėl skrendu į tą pačią šalį ir kodėl visiškai viena, bet tai buvo mano atostogos, mano metas pabūti pačiai su savimi ir iškentėti viską iki galo, pagaliau, po dešimties mėnesių pradėti viską iš naujo.
Kalnų didybė, verčianti pasijausti tokiai mažai, ir gamta, priverčianti pamiršti viską, kas buvo širdyje. Jūra, jachtos, šiltas vasaros vėjas, nuostabiai gražus miestelis (tikrai ne kurortinis ir neperpildytas žmonių) ir jaukios gatvės. Fotoaparatas mano rankose, kuprinėje – be galo įdomi knyga ir aš. Ir jokių minčių, kad man galėtų būti liūdna vienai. Tai visa, ko labai labai norėjau iš šios kelionės. Nuostabusis emocinis poilsis ir savęs atradimas iš naujo. Jausmas nerealus, nors fiziškai esu labai pavargusi.
Diena, kai turiu grįžti namo. Esu visiškai pasisėmusi teigiamų emocijų, šypsausi ir nebeskubėdama beveik paskutinė įlipu į lėktuvą. Savijauta puiki, nes iš atostogų gavau viską viską, ko norėjau prieš keliaudama ten, į savo mylimą ir prisiminimų kupiną šalį. Dabar tik vienintelis tikslas – pakilus lėktuvui kuo greičiau užmigti. Tačiau neužmiegu.
Šalia sėdintis vaikinas užkalbina ir nors abu labai norime miegoti, nesibaigiančios istorijos dvi skrydžio valandas ištirpina kaip kelias minutes. Susipažinti su vaikinu? Po šitiek išverktų mėnesių? Neeee, jokių minčių tikrai tuo metu nekyla. Tačiau pokalbis per daug gerai rišasi, kad prasijuokę visą laiką tiesiog taip ir atsisveikintume. Beje, jis emigrantas ir kaip tik gyvena toje šalyje, iš kurios kartu skrendame. Pirmoji mintis šovusi į galvą „o ne, ir vėl“... Tik dėl jo atkaklumo apsikeičiame kontaktais ir pasižadame, kad tikrai dar susitiksime, nors pati tuo netikiu. Tačiau jau tą pačią naktį iki paryčių prašnekame telefonu ir jau kitą dieną jis spaudžią „gazą“ ir lekia pas mane į kitą miestą. Deja, atostogos trumpos ir jis išvyksta, bet pakartoja mano mėgstamą frazę – „niekas šiaip sau neįvyksta“...
Pažintis, kai visiškai jos nelaukiau ir net nenorėjau. Tas ilgas mėnuo, kai telefonu bandome labiau pažinti vienas kitą ir prisimename mūsų susitikimą... Begalinis noras susitikti (nes mąstau, juk ne šiaip sau netikėtai susipažinome). Perku lėktuvo bilietą, nors tai jau ketvirtas skrydis per metus, o tiek jų tikrai niekada negalėdavau leisti anksčiau, bet tiesiog labai noriu. Širdyje – stiprus jaudulys susitinkant, bet dar stipresnis išsiskiriant, tą paskutinę minutę, prieš lekiant į oro uostą.Viskas nelaukta, netikėta, bet labai šilta. Tačiau iki paskutinės minutės mūsų veide šypsena... Tai geriausia neapgalvota mano išdaiga, kurią iškrėčiau ir visiškai dėl jos nesigailiu. Galiu tik dėkoti pirmajai meilei, kad mūsų keliai išsiskyrė ir nuo tada aš pradėjau žydėti ir mėgautis viskuo aplinkui.
Kažkur skaičiau – „Jeigu ieškai savo gyvenimo meilės, nustok. Ji tave suras, kai pradėsi daryti tai, ką tu myli.“ Ir kai tą laiką, kai buvau viena, aš išmokau mylėti save, išmokau mėgautis įdomiomis knygomis, grožėtis gamta, kai mažuose dalykuose pradėjau įžiūrėti grožį, kai galiausiai išmokau nebijoti būti viena ir nesinerti į nuotykius vien dėl vienatvės, man nusišypsojo jis. Nes niekada niekas neįvyksta veltui, tiesa?
Na, tai ne meilės istorija, tai dviejų žmonių, kuriuos skiria daugiau kaip 2000 km, nauja pradžia... Naujų skrydžių paieška, be galo laukiami susitikimai, besidaužanti širdis, likus iki susitikimo tik kelioms minutėms, ir visiška ramybė, būnant drauge...
Esu dėkinga likimui, už jo sukrėtimus, kurie mane nukreipė ieškoti savo laimės į tą šalį. Esu dėkinga oro uostui ir skrydžiui, nes sutikau Tave...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Laimėk lėktuvo bilietus! Pasidalink savo meilės istorija!
Ta saldi mokyklinė meilė, kai šiurpuliukai atsiranda vien palietus jo ar jos ranką, o pamokų kas rytą lauki kaip Kalėdų tam, kad vėl susitiktumėte tame pačiame suole – pamenate? Tikriausiai tokių dalykų net ir norint nepavyktų pamiršti...
Tačiau ne visi į mokinių draugystes žiūri taip romantiškai. DELFI rašė, kad bučiniai mokyklos koridoriuje gali baigtis rimtais nemalonumais. Tuo įsitikino kaunietė Inga, kurią su draugu „nusikaltimo vietoje” aptiko konservatyvių pažiūrų mokytoja. Visaip išgėdino ir nutempė pas direktorių.
Pasidalinkite – kokia Jūsų patirtis? Prisiminkite savo mokyklų mylimuosius ir mylimąsias – ar dažnai apie juos pagalvojate, susitinkate, o gal vis dar esate kartu? Atskleiskite, kaip į santykius mokykloje reagavo mokytojai, tėvai ir kiti mokiniai. O gal galite pasidalinti paslaptimi, kad teko įsimylėti ar suvilioti mokytoją?
Atėjus naujiems mokslo metams su šypsena prisiminkime mokyklą ir pasidalinkime savo išgyvenimais. Už atvirumą ir nuoširdumą Jums atiteks prizas – du lėktuvo bilietai iki 2014 m. pabaigos „Air Lituanica“ oro linijomis pasirinkta kryptimi!
Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Meilė“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda arba rašyti čia: