Tada virstu iš lovos: drabužėlius suruošti, pusryčių košę išvirti, nevalgantį pamaitinti, nesirengiantį paraginti, rasti, kuo pačiai apsirengti (kaskart žadu sau iš vakaro susiruošti), pasidažyti, persirengti, atšalusią kavą aunantis batelius išgerti, važiuojant prisiminti, kad kažką pamiršau. Tiek to, juk negrįši...
Mokykla (vyresnėlis šiemet jau pirmokas), darželis, darbas. „Gerai, kad vyras veža“, – pagalvoju. Spėju bent blakstienas važiuodama pasidažyti.
Po darbo – aš jau autobusu. Kitaip vaiko iš mokyklos paimti tikrai nespėsim. O vyras mažąją paėmęs iš darželio grįš...
Et, tuščias šaldytuvas. Tai aš čia greit kažką ir paskubom... Nes parduotuvė dar, trumpi žaidimai, vaikų maudynės, pižama ir lova. Dabar jau galima ir atsikvėpt – beliko indai ir skalbimas... Siurblys palauks, nes dušas dar. Taip norisi dabar pižamos tos, su briedžiais... Bet nevalia, juk sakė vyras.
Darbas ar nedarbas? Aš penkerius metus praleidau namuose vaikus augindama. Ir antrą aukštąjį pabaigti spėjau. Ir keikiau save aš naktimis, kam visa tai pradėjau. Atrodė, kad vis tas pats ir per tą patį, ir namuose tvarkos nebuvo.
Darželį gavom, ačiū Dievui. Nors pavėluotai ir dėl to išeiti iš darbo metams teko. Bet netikau aš jam, nes dirbti naktį, savaitgaliais ir per šventes, aukojant šeimą... Ne man.
Dėliojausi tada prioritetus ant lapo... O juk karjeros tai nėra ir viskas kaip nuo nulio... Konkursų laukiau, mokiausi, skaičiau. Savim tada aš nusivyliau. Ir darkart nusivyliau. Tada laimėjau...
Atostogos, savaitgaliai ir šventės. Chaosas. Lėkimas, dviračiai, krepšiai. Drabužiai, maratonai, treniruotės. Tėvukų kaimai, bulviakasis ir grynas oras. Vaikų muštynės, rietenos, ožiai... Mėlynės, uogos ir guzai. Bet kaip gerai, kad visa tai man su mylimiausiais būnant...
Darbadienis. Krepšys dar neiškrautas. Ir vėl tas žadintuvas - dar kartą „Atidėti“...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Dirbu. 24 valandas per parą. Esu mama ir pasiūlyčiau visiems šyptelėjusiems ar pasišaipiusiems pažiūrėti, kiek ištvertumėte Jūs.“ – būtent taip tikrai galvoja ne viena atžalas namie prižiūrinti moteris, karjerą iškeitusi į šeimą.
Manote, lengva? Straipsnį „Ką nutyli supermamos?“ DELFI portale anksčiau rašiusi Giedrė buvo atvira – nelabai. „Pabandyk išgyventi, kai nuo šeštos valandos ryto iki dešimtos vakaro - lakstymai, šokinėjimai nuo palangių, rietynės, muštynės, ožiai. Be savaitgalių. Be išeiginių. Be švenčių.“, – motinos kasdienybe dalijosi ji.
Mamos, prašome Jūsų – pasidalinkite: ar lengviau atžalas palikti auklei ir lėkti į darbą, ar visą dieną būti namuose? Ar iš tiesų net ir tuomet sunku viską spėti? Papasakokite, kaip nusprendėte, kokia mama – dirbančia ar ne – būsite? O kaip į tai reaguoja tėtis? O gal norite sugriauti mitą, kad vienas kūdikis sugeba dviejų žmonių gyvenimuose sukelti chaosą?
Vieno rašinio autoriui įteiksime tris knygas – Č. Milošo „Abėcėlė“, M. Gessen „Putinas. Žmogus be veido“, „Piešimas buvo tarsi durys“.
Rašykite el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Mama“. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi ir žemiau esančia nuoroda arba čia: