Karštis ir smarvė, minios žmonių ir kas antras užsidėjęs respiratorių – didelis smogas. Pirmas dienas nieko nepažinojau, tad teko su supančia aplinka susipažinti pačiam, be jokios pagalbos. Kiekvienam žmogui tenka tenkinti fiziologinius poreikius, o mamos įdėti šokoladai jau buvo beveik „sunaikinti“, tad išsiruošiau į miestą pavalgyti.
Išsirinkau švariai atrodantį restoranėlį, užsisakiau maisto, tiksliau „Iphone“ užsakė – kiniškai pasakė „ji“ (višta). Kainavo pakankamai brangiai, todėl džiaugiausi, kad tuoj skaniai ir „stipriai“ pasigardžiuodamas valgysiu. Sena bobutė padavė lazdeles, atnešė didžiulį garuojantį puodą, dubenį ryžių ir nutaisiusi mielą bedantę šypseną įsispoksojo į mane.
O tam puode staigmena – taukuose paskendusios vištų kojos su nagais... Man buvo mažas šokas, bet šiaip ne taip sužvejojau vieną koją su lazdelėmis, padėjau ant sulipusių ryžių kalno ir bandžiau paragauti. Mėsos nei gramo. Nesiruošiau graužti vištos nagų, todėl suvalgiau ryžius ir išėjau. Tokių šeimos restoranėlių gatvėse daug, ten verda gyvenimas – aplink bėgioja pusnuogiai vaikai ir atlieka gamtinius reikalus, ant stalo gali prisėsti katė, po stalu – šuo, šalia tavęs kapoja žuvims galvas ar nuo žemės renka daržoves ir deda tiesiai į lėkštę. O vietiniai restoranėlio lankytojai nesikuklindami spjauna kaulus nuo mėsos ant ar po stalu. Tai normalu!
Taip pat įprasta, jei gatve žingsniuoja lyg nuo viršelio nužengusi dama, pasidabinusi nuo galvos iki kojų drabužiais su garsiais prekės ženklais, sustoja, sukrenkščia ir garsiai spjauna žalią glitų skreplį Bet tai tik pirmųjų dienų įspūdžiai. Kinija – kontrastų šalis, ten taip pat galima rasti ypatingai aukšto lygio ir itin prabangių restoranų. Taip pat svarbu paminėti, jog norint papietauti ar pavakarieniauti vidutinio lygio restorane (nekalbu apie aukšto lygio restoranus) teks laukti ilgai, kad gautum staliuką, viduriniosios klasės kinai mėgsta valgyti, o gal ir pasipuikuoti prieš kitus, kad jie gali sau leisti valgyti restoranuose.
Tęsiant įsimintiniausių vaizdų temą, mane lengvai šokiravo, kai lietui lyjant eidamas gatve pamačiau „stomatologo kabinetą“, įsikūrusį šalia vaisių turgelio, tiesiog ant gatvės. Ant šaligatvio pastatyta sena stomatologo kėdė, o kad pacientui neprilytų į burną, išmanus „daktaras“ pastatė didelį „Coca-Cola“ skėtį. Tobulos sanitarinės sąlygos gydyti šaknų kanalus, pamaniau.
Kinijoje mane stebino aktyvūs senoliai, kurie savo būdu visiškai nepanašus į lietuvaičius. Jie daug šypsosi, bendrauja, žaidžia stalo žaidimus, šoka ir sportuoja! Ir visas veiksmas vyksta gatvėje. Vakare nuo 18 val. prasideda sujudimas – garsiai užgroja muzika, močiutės šoka su kaspinais, daro mankštą ar ritminę aerobiką, o seneliai bėgioja. Tik nepagalvokit, kad jie bėgioja įprastai – jie bėga atbuli. Kodėl – nežinau, logiškai mąstant turbūt tai susiję su koordinacijos lavinimu. O bendrai kalbant, kinai daug sportuoja ir mėgsta aktyvų gyvenimo būdą, daugelis jų važinėja dviračiais bei laisvalaikį leidžia parkuose.
Pajuokausiu, bet tai tikra tiesa – kinų prekybos centras kaip musulmonui mečetė! Apsipirkimą prekybos centre galima įvardinti kaip Kinijos antrąją religiją. Prekybos centrai milžiniški ir labai prabangūs. Pastebėjau, kad parduotuvės juose sudėliotos logiška tvarka, pavyzdžiui, pirmas aukštas – maistas, antras – moterų drabužiai, trečias – vyrų, ketvirtas – sporto, penktas – vaikų, šeštas – namų ir t.t. Juose dažnai vykdomi įvairūs šou, parodomosios reklaminės produktų kampanijos, kas, mano nuomone, formuoja dar didesnę lankytojų srautą ir trauką.
Mano nuomone, Lietuvoje yra gana aukšta klientų aptarnavimo kultūra, parduotuvių konsultantai visada pasitempę, nuolat tvarkosi – Šanchajuje kitaip. Stebino, kad jie darbo valandų metu dažnai miega tiesiog padėję galvas ant prekystalio – Lietuvoje toks darbuotojas greitai būtų sudrausmintas. Tačiau mitas, kad Kinijoje beveik viską gali nusipirkti pusvelčiui – už kokybę reikia mokėti visur.
Mažesniuose miestuose arba provincijose kainos žymiai mažesnės nei Šanchajuje. Tačiau lyginant Šanchajaus ir Lietuvos kainas, jos yra gana panašios, o kartais ir didesnės: kokybiški marškiniai be žinomo prekės ženklo gali kainuoti ir daugiau nei 1500 Lt prekybos centre. Vertinantiems kiekybę, o ne kokybę – puikus pasirinkimas, užsieniečių vadinamas „fake market“ (liet. kopijų rinka). Tai kažkas panašaus kaip Gariūnių turgus, tik tikriausiai 10 ar daugiau kartų didesnė prekyvietė. Daug pigaus šlamšto, nuo drabužių, papuošalų, batų, iki patalynės ir buitinės technikos. Kartais įmanoma rasti kažką gero, bet tam reikia skirti visą dieną. Dažnai kainos būna padidintos 10-15 kartų, todėl būtinos derybos.
Kitas įdomus faktas – vaikų kultas. Kinijoje vaikai yra tėvų džiaugsmas ir didžiausias rūpestis. Į juos dedamos visos gimdytojų, o neretai – ir giminės svajonės bei milžiniškos investicijos į atžalos lavinimą ir išsimokslinimą. Logiškai galvojant, tai „vieno vaiko“ politikos palikimas. Nesuklysčiau, jei vaikus pavadinčiau mažaisiais imperatoriais, jie yra ypatingai lepinami, tenkinamos visos jų užgaidos. Be to, mane stebino vaikų iki 3-4 metų apranga. Tas apdaras yra lyg šliaužtinukai ar kombinezonas, tačiau su prakirptu klynu, kad vaikas, panorėjęs atlikti gamtinius reikalus, galėtų iš karto tai ir daryti. Nežinau, gal dar ir papildomą funkciją turi – užpakalio aušinimas ar vėdinimas.
Ir, kas keisčiausia, vaikai gamtinius reikalus gali ir daro visur. Nieko nuostabaus, jei išvysite trimetį, besišlapinantį į gėlės vazoną prekybos centre ar tiesiog miesto centre „drėkinantį“ šaligatvį ar sieną. Tiesa, ir man buvo įdomesnis nutikimas susijęs su šia tema. Su draugais vakarieniavome viename iš vakarietiškų restoranų. Jame renkasi vidutines ir didesnes pajamas gaunantys Šanchajaus gyventojai. Todėl logiška, jog restorano lankytojai turėtų suprasti bent kai kurias etiketo taisykle.
Užsisakiau pagrindinį patiekalą, kavos, o prie kavos – desertą, šokoladinį torto gabaliuką. Greta mūsų staliuko prisėdo jauna pasiturinti pora su naujagimiu ir tėvais. Jau per pirmą mėnesį įpratau prie garsaus kinų kalbėjimo, „žvengimo“ ir kitų keistumų, bet šitas „reikaliukas“ truputį šokiravo. Jaunoji mamytė ramindama kūdikį padėjo jį ant stalo ir „išlukšteno“, t.y. nurengė, numovė sauskelnes, pripildytas „šokoladiniu“ turiniu, jas nutrenkė po stalu ir uždėjo naujas. O aš tuo metu gurkšnojau kavą ir šaukšteliu „kapojau“ ŠOKOLADINĮ TORTĄ. Buvo puikios asociacijos, įsimintina.
Nors Šanchajus vadinamas Azijos Niujorku, tačiau dažniausiai kinų kalba būtina, kadangi didžioji dalis kinų nekalba arba nedrįsta prabilti angliškai. Būtina akcentuoti, jog jaunesnioji karta kaip pamišę mokosi anglų kalbos, „mažieji imperatoriai“ verčiami net nuo 2-3 metų lankyti kalbos pamokėles, skatinami sveikintis ir regzti nesudėtingus dialogus su užsieniečiais. Dėl šios priežasties Šanchajuje tiesiog klesti įvairios anglų kalbos mokyklos ir kursai, o baltiesiems (užsieniečiams) mokytojams mokamas atlygis savo dydžiu dažnai pranoksta Lietuvoje mokamas algas gerbiamose bendrovėse dirbantiems vidurinės ir aukščiausios grandies vadovams (iki 200 Lt/val).
Todėl angliakalbiai studentai ar laisvai kalbantys angliškai asmenys čia gali sau leisti gana patogų gyvenimą. Apskritai kalbant, Kinijoje visų sričių mokytojai yra labai gerbiami ir lyginant su Lietuva bei kitomis valstybėmis, jiems mokamas atlygis yra solidus.
Naktinis gyvenimas
NOS-TAAAL-GIJA!!! Šanchajuje gyvenimas verda 24/7 – nesvarbu, rytas, ar vakaras, visada galima rasti pramogų. Aš iš labai arti pažinau niekada nemiegančio miesto naktinį gyvenimą, aplankiau beveik visus madingiausius naktinius klubus. Beje, tai puikus būdas plėsti pažinčių ir naudingų kontaktų ratą. Visų pirma, sužavėjo tai, jog daugelyje naktinių klubų organizuojami šou ir parodomosios programos, gana dažnai koncertuoja pasaulinio lygio atlikėjai, kviečiamos įžymybės.
Teko linksmintis tame pačiame renginyje su Paris Hilton ir Will.A.M iš grupės „Black Eyed Peas“, stebėti „Victoria‘s Secret“ angelų pasirodymą, dalyvauti Hugho Hefnerio garbei organizuotame „Playboy“ vakarėlyje. Man kaip vaikui iš didelio kaimo (Kauno) buvo sukurtas didelis įspūdis – tokius vakarėlius tik per TV buvau matęs. Keista, nors visą gyvenimą stengiausi vengti ir nepatogiai jaučiausi prie „kitokių“ žmonių, tačiau naktinio klubo „Cirque le Soir“ atmosfera paliko neišdildomus įspūdžius. Tai absoliutus „freak show“ (liet. siaubo šou)!!! Klubo prieigose, šalia apsaugininkų svečius pasitinka ir spaudžia ranką žmogus-mutantas. Identiška Svirdulio kopija (herojus iš „Adamsų šeimynėlės“). To vyruko ūgis – apie 220 cm, baltas zombio veidas, juodi paakiai, lūpomis ir kaklu teka dirbtinis kraujas. O pats pasipuošęs juodu fraku ir ilgu cilindru ant galvos, kuris sukuria dar didesnę iliuziją, kad jis stipriai peraugęs.
Klubo viduje ant baro sėdi arba šoka Aladino drabužiais perrengti liliputai, sienose įrengtuose stiklo kambariuose pagal garsiai grojančią muziką prislopintais judesiais juda zombiai ir mumijos, persirengę go-go šokėjos, kai kurios merginos nugrimuotos ir aprengtos kaip lėles iš siaubo filmų. Kas pusvalandį vyksta šou – nutyla muzika, užgęsta šviesos ir pasirodo vakaro personažai su keistais „vangogiškais“ ir Julijaus Cezario laikus menančiais apdarais su fetišo elementais – daug ugnies, šviesų, judesių ir keistų „padarų“. Vaizdas primena scenas iš filmo „Kaligula“ – pasijunti kitame pasaulyje.
Beje, klubas įrengtas ypač prabangiai, o kiekviena detalė gerai apgalvota – net tualetus valančios valytojos yra perrengtos personažais iš pasakų, tai taip pat man sukėlė nuostabą. Manau, tikrai verta bent kartą aplankyti tokią vietą. Kalbant apie Šanchajaus klubų lankytojus, publika labai įvairi, gali sutikti įvairių tautybių ir amžiaus žmonių, tačiau faktas, kad 80 proc. lankytojų kinai.
Vyrai kinai beveik nešoka, tik daug geria arba daug „nepakelia“, nes dažnai galima pamatyti juos tiesiog miegančius prie staliukų, kitaip tariant, „nusmigusius“. Na, o panelės – kitas reikalas, tikrai yra kur akis paganyti, jos blizgina akytėmis, žino, kaip judėti. Bet… Tikrai ne vieną kartą mačiau, kaip „damas“ išneša apsauga, nes tiek „prisilinksmina“, kad nei kulnai nelaiko, nei kojos paneša, o prašmatnios vardinės suknelės būna papuoštos jau ne įmantriomis detalėmis, o skrandžio turiniu.
Beje, daugelis naktinių klubų dirba septynias dienas per savaitę ir kas keisčiausia, visuomet jie būna perpildyti, kartais tenka brautis iki baro daugiau nei 20 minučių ir laukti keliasdešimt metrų eilėje, jei nori nusipirkti kokteilį. Beje, Šanchajuje įprasta ir net rekomenduojama rezervuoti staliuką klube, kitu atveju teks visą vakarą jaustis kaip raugintam agurkui stiklainyje – stumdytis, brautis ar net likt suspaustam.
Staliuko rezervavimo kaina yra labai didelė lyginant su lietuviškomis kainomis - nuo 2000 Lt iki 10 000 Lt, tačiau užsieniečius gelbėja jų odos spalva. Aš pažinojau kelių klubų „promoterius“ (liet. reklamuotojus), kurių dėka tiek įėjimas, tiek VIP staliukai, tiek gėrimai nieko nekainavo – tereikėjo informuoti „mūsų bus tiek, būsim tada“. Tokiomis nuolaidomis naudojasi beveik visi užsienio studentai, nes naktinių klubų valdyba specialiai samdo „promoterius“, kurie į klubą pritrauktų kuo daugiau užsieniečių – tai lyg klubo įvaizdžio formavimo kampanija.
Be to, klubuose galima pastebėti staliukus, prie kurių linksminasi baltaodės, ypač gerai atrodančios panelės – tai samdomi modeliai. Joms klubo vadyba visada parūpina VIP staliukus geriausiose ir matomiausiose vietose, daug „Moet“ šampano kibirų ir dar moka pinigus, kad jos ateitų bent porai valandų pasilinksminti.
Darbo pobūdis – atrodyti gražiai ir vaidinti, kad linksma. Kitas klubų tipas – „viskas įskaičiuota“: susimoki už įėjimą ir geri, kiek telpa. Tai mėgstamiausia rusų susibūrimo vieta. Buvau tik kartą, bet pasijaučiau kaip namuose – pikti ir girti veidai, po vakarėlio muštynės, policija, viskas pagal lietuvišką scenarijų
Grožio supratimas
Kas blizga – tas gražu! Aš dar papildyčiau – kas pigu, tą perku Ši frazė apibūdintų daugelį panelių Kinijoje, ir nenustebkit, bet vyrai irgi mėgsta žėrėti. Vaizdas gatvėje, bent jau pradžioje, tikrai labai rėžė akį – viskas žėri, tviska ir švyti. Mūsų, europiečių, stiliaus pojūtis šiek tiek kitoks – subtilesnis, na, bent jau didmiesčiuose. Atvykus į Kiniją susidarė įspūdis, kad kas antras žmogus nešioja akinius. Tik gerai įsižiūrėjus pastebėjau, jog akiniai be stiklų. Pasirodo, jog akinių rėmelių pagalba jie bando koreguoti savo veido formą, siauras akis ir atrodyti stilingesni. Be to, tarp kinų tapo labai populiaru ir kaip virusas plinta akių didinimo operacijų mada. Šią nesudėtingą operaciją neseniai pasidarė keli mano draugai, pasekę savo šeimos narių pavyzdžiu. Ir viskas dėlto, kad kinai atitiktų europietiškus grožio standartus.
Europoje ar JAV įdegusi oda simbolizuoja sveikatą ir smagias atostogas, tačiau tik ne Kinijoje. Visi, ypač moterys, prižiūri odą ir ją saugo nuo saulės poveikio. Prekybos centruose, vaistinėse „prigrūsta“ milijonai veido balinimo priemonių, kad būtų išgautas kuo baltesnis šviesios odos efektas. O kai kurios dėl šviesios odos pakvaišusios moterėlės, šviečiant saulei, vaikšto su kepurėmis, kurių priekyje yra didelis visą veidą dengiantis stiklas – atrodo kaip kosmonautės.
O kalbant apskritai, Šanchajaus gatvėse apstu įvairiausio plauko tipažų – nuo lolitiškai atrodančių mokinukių, apsikarsčiusių „Hello Kitty“ atributika bei kaspinėliais, iki ypač rafinuotai atrodančių asmenų, kurie dėvi vien tik aukštosios mados prekės ženklais pažymėtus drabužius. Pasiturintys kinai per vieną kartą parduotuvėje neretai išleidžia daugiau nei 30 tūkst. Lt, jiems ypač svarbu parodyti savo statusą ir išskirtinumą. Manau, būtent dėl šios priežasties Kinijoje klesti prabangos prekių industrija, o globalūs aukštosios mados prekių ženklai intensyviai plečia savo verslą Azijos rinkose.
Galėčiau teigti, jog vidutines pajamas gaunantiems kinams prekės ženklas vaidina gana svarbų vaidmenį renkantis drabužį, o kokybei ir bendram jo vaizdui neteikiama daug reikšmės. Paradoksalu, tačiau teko matyti ne vieną gatvėje valkataujantį benamį, pasipuošusį mados namų „Burberry“ motyvais išdailintais šalikais ar striukėmis. Tai parodo, kad nors Kinijos ekonomika ir sparčiai auga, o gamyba iškeliama į skurdesnes šalis, klastočių verslas vis dar klesti. Tačiau būtent pabuvojęs Šanchajuje suvokiau, kad man būtų labai įdomu savo sukauptas žinias ir patirtį pritaikyti prabangos prekių vadyboje. Nors mados verslas labai intensyvus bei nepastovus, tačiau pagardintas kūrybos ir stiliaus prieskoniais, todėl ši sritis mane ypač domina.
Grįžtu namo ir išskrendu...
Sėkmingai pabaigęs kinų kalbos studijas susikroviau lagaminą ir grįžau namo. Grįžau pasikeitęs, atsipalaidavęs ir daug laimingesnis. Įveikiau kamavusias baimes, praplėčiau akiratį ir net, sakyčiau, pasikeitė požiūris į daugelį dalykų.
Išaugo savivertė ir pasitikėjimas savimi, supratau, kad noriu ir galiu dar daugiau. Vienas protingas žmogus yra pasakęs: jei nori pagauti banginį, žvejok jūroje, o ne tvenkinyje. Turiu dideles ambicijas, todėl tikiuosi, kad Šanchajus bus mano jūra, kuri padės išplaukti į tarptautinius vandenis, o ateityje gal ir banginis užkibs.
Grįžęs į Lietuvą pradėjau regzti grįžimo planą. Kibau į darbus buvusioje darbovietėje, keturis kartus per savaitę laužiau liežuvį besimokydamas anglų ir kinų kalbų ir dabar galiu džiaugtis – jau esu oficialiai nominuotas Kinijos Vyriausybės stipendijai. Šį rugsėjį Šanchajuje pradedu studijuoti doktorantūroje. Tačiau pačiam truputį juokinga, nes mokslas niekada man neteikė malonumo, bet jo dėka man atsidarė daug durų.
Todėl noriu tikėti, kad studijos šioje Azijos šalyje sukurs bendrumą tarp mano darbo patirties, įgyto išsilavinimo ir asmeninių savybių bei leis tapti verslo lyderiu ne tik savo šalyje, bet ir tarptautiniu lygmeniu.
Šiuo metu Kinijoje esantis Audrius tęsia savo nuotykius – sekite DELFI PIlietį, kuriame jie bus publikuojami ir toliau!