Kodėl nemėgstu? Nes jis verčia pasijausti sumenkintu, prastesniu, nors taip nesijaučiu ir savo gyvenime svetur kol kas matau tik naudą. Pabandysiu paaiškinti, kodėl ir kokią.
Ne taip jau seniai, kol dar mokiausi mokykloje, apie tokį dalyką kaip emigracija žinojau tik iš kalbų. Mano aplinkos ši „problema“ nebuvo palietusi, todėl niekada savęs negretinau su šia sąvoka. Pabaigus mokslus atėjo laikas rinktis, ką daryti toliau. Aš nedvejodamas nusprendžiau studijuoti Lietuvoje, pasirinkdamas nepopuliarią bei sudėtingą inžinerinę mokslų kryptį. Tikėjau universiteto bei valdžios kalbomis, jog tokių studijų metu įdėtas sunkus darbas garantuos gerą karjerą bei visavertį gyvenimą. Buvau naivus ir tikėjau, stengiausi, mokiausi...
Deja, su kiekviena diena vis labiau suprasdavom, jog tai tėra kalbos. Studijų metu šiek tiek nuotaiką pataisė netikėtas darbo pasiūlymas, todėl pamaniau – pagaliau visi reikalai pajudės. Iš dalies nebūtų korektiška skųstis, nes darbą turėjau, susijusį su specialybe, uždirbau nemažai pinigų, tačiau kuo toliau, tuo labiau gyvenime kažko trūko.
Vienintelis laimės ir gerovės matas darbovietėje tebuvo pinigai. Negaliu sakyti, kad darbuotojai įmonei nerūpėjo, tačiau faktas – pinigai buvo aukščiau – gerokai aukščiau. Net pats stebėjausi kaip greitai supratau, jog pinigai tėra pirminis poreikis ir pradėjau jausti, ko trūksta, – tai pagarbos ir teisybės.
Darbo metu teko daug keliauti po užsienį, dažniausiai Vakarų Europą – turėjau progą pažinti žmones, jų darbo kultūrą, todėl nematerialios problemos ėmė vis labiau ir labiau ryškėti.
Svarsčiau, galbūt čia tik šioje įmonėje taip, maniau, galbūt reiktų kažką pakeisti, tačiau pabendravus su draugais, pažįstamais situacija atrodė dar liūdnesnė. Taip pat nieko turbūt nenustebinsiu sakydamas, kad nuolatos matydavau neteisybę, kai darbus gauna ne gabieji, o turintys pažinčių. Tai labai stipriai demotyvuodavo ko nors siekti, nes suprasdavau, jog Lietuvoje neegzistuoja lygios teisės bei galimybės, o tavo karjera nepriklauso vien nuo tavo gabumų bei įdėto darbo.
Taigi teko priimti nelengvą sprendimą išvažiuoti svetur. Prisipažinsiu, nesu labai sentimentalus Tėvynei, didžiausias barjeras, kurį teko perlipti – nežinomybė. Nors nesijaučiau gerai ten, kur esu, tačiau išvažiavus negali būti tikras, kad bus geriau. Ypač stabdo rizika, jog gali būti netgi atvirkščiai. Vis tik jaunystės ir smalsumo vedamas ryžausi – ir štai aš jau įsitvirtinau čia kaip daugelis mėgsta sakyti emigracijoje.
Nors niekada neteko ilgai ieškoti darbo ar dirbti nekvalifikuotą darbą, pradžia buvo labai sunki. Iš pradžių ryžausi keisti net kelis kvalifikuotus darbus, kol galiausia atradau tai, ko noriu. Nors daugeliui galbūt skamba keistai keisti padoriai apmokamą, specialybę atitinkantį darbą, tačiau aš išvažiuodamas pažadėjau sau, kad noriu gyventi geriau, todėl privalėjau surasti savo vietą, vietą, į kurią atėjęs pasakyčiau sau – štai čia aš noriu būti. Tai buvo pirmasis teigiamas įspūdis – pasirinkimo galimybė. Deja, Lietuvoje nėra taip lengva pakeisti darbą, o ypač įspūdį paliko tai, kad čia įmonė labai teigiamai reaguoja, jeigu per bandomąjį laikotarpį pasakai:
– Atsiprašau, tačiau aš nematau savo ateities Jūsų įmonėje. Dėkoju už suteiktą galimybę, bet aš nenoriu čia dirbti.
Ir ko tesulauksi – padėkos už atvirumą, sėkmės palinkėjimo, o iš kitų netgi rekomendacijų, kur kreiptis dėl kito darbo. Taigi netrukus aš suradau tai, ko ieškojau. Galbūt aš neteisus, bet man sunku tai įsivaizduoti Lietuvoje...
Kitas dažnas stereotipas – užsieniečiai neigiamai žiūri į atvykėlius. Šį mitą pats sau paneigiau vos per keletą dienų po atvykimo ir iki šiol nuomonės nepakeičiau. Jeigu žmogus yra išprusęs, jis niekada nediskriminuos kito žmogaus dėl tautybės, religijos, rasės ir t.t. Vienintelė problema čia yra ta, jog dažni atvykėliai, ypač rytų europiečiai, patys jaučiasi viršesni už vietinius, todėl ir kyla nesusipratimai. Ir čia, manau, visai nesvarbu, ar tu dirbi inžinieriumi, vadybininku, ar valytoju – svarbu būti žmogumi, gerbti save ir aplinkinius, ir visi gerbs tave. Aš pats stebėjausi, kai dar dirbdamas Lietuvos įmonėje, lankydamasis užsienyje matydavau, kaip kolektyvas bendrauja su valytojomis – geria kavą, pasakoja apie atostogas ir t.t. Nesakau, kad taip nebūna Lietuvoje, tačiau tikrai nedažnai…
Dar vienas skirtumas tarp Lietuvos ir svetimos šalies, su kuriuo asmeniškai susidūriau – žmonės stengiasi laikytis įstatymų bei nebijo pranešti apie kitų nederamą elgesį. Šitai rašydamas prieš akis taip ir matau komentarus po įkeltu filmuotu vaizdo įrašu su kelių eismo taisyklių pažeidimais: „Ožys“, „Užmušti tokį“ ir t.t. Ir čia tik švelnesnieji komentarai. Iš čia kyla kitas skirtumas – nepagarba vieni kitiems. Galbūt negaliu taikyti to visai valstybei, tačiau mane supantys žmonės gerbia vieni kitus, kokie jie bebūtų, ką jie bedarytų. Trumpai tariant, dar vienas skirtumas tarp Lietuvos ir vakarietiškos valstybės – tolerancija.
Na ir žinoma yra ta priežastis, dėl kurios svetur išvažiuoja 90 proc. lietuvių - ekonominė padėtis. Įspūdinga, tačiau jeigu šeimoje du žmonės dirba už minimalų atlyginimą, jie gali oriai gyventi ir išlaikyti vaikus. Žinau, kad ir Lietuvoje žmonės taip gyvena - tačiau ar mes galime tai pavadinti oriu gyvenimu? Nenoriu čia išsiplėsti, tačiau tai yra didžiulis akmuo į Lietuvos daržą.
Pats dažniausias motyvas nevykti arba sugrįžti iš svetimos šalies – artimųjų ilgesys. Tačiau dabar XXI amžius ir grįžti į Lietuva užtrunka ne ką ilgiau nei pervažiuoti Lietuvą automobiliu. Aišku, tai kainuoja, tačiau vakarietiškam pragyvenimo lygiui kelionė į Lietuvą tikrai nėra prabanga.
Dar kartais pasigirsta nuomonių, jog nieko nėra gražiau už lietuvišką gamtą ir vien dėl to svetimoje šalyje niekada nesijausi savas. Niekada nesakiau ir nesakysiu, kad man nepatinka lietuviška gamta. Pasitaikius progai visuomet užsieniečiams rekomenduoju aplankyti Lietuvą. Pats niekad neatsisakau nueiti į mišką pagrybauti ar pasivaikščioti upės pakrante su tėvų šuniu. Tai nuostabu, tačiau argi kitose šalyse nėra gražu?
Argi Norvegijos fiordai neįspūdingi, argi Škotijos kalnai, ar Olandijos pievas išraižę kanalai netraukia akies? Sakysite, kad tai ne tas pats, tačiau kodėl didžioji dauguma renkasi atostogas užsienyje, o neina iškylauti į gražiasias Lietuvos girias? Taip yra sukuriami dvigubi standartai, kuriuos kuria tik sentimentais. Būtina paminėti, kad emigracijos kryptys neapsiriboja Londonu, Berlynu ar kitai dideliais miestais, o gamta kiekviename krašte yra unikali ir savaip žavinga. Aš mėgaujuosi, kai sugrįžtu į Lietuvą, tačiau man tai netrukdo džiaugtis, kad gyvenu šalia svetimoje šalyje esančios jūros bei kalnų – juk tai dabar mano namai.
Vieną rytą suglumau, beskaitydamas komentarus po eiliniu straipsniu apie emigraciją. Trumpai perpasakojant esmę, jis skambėjo taip – išvykę iš Lietuvos visą gyvenimą nešios Tėvynės išdaviko šešėlį.
Jeigu atvirai, tai ir paskatino mane pradėti rašyti šį tekstą. TAIP, aš išvykau, bet NE, aš nesijaučiu išdaviku. Anksčiau galbūt ir pagalvodavau kažką panašaus, tačiau suvokiau: argi mūsų neišduoda Tėvynė? Ar neišduoda neužtikrindama galimybės oriai gyventi visiems žmonėms? Ir aš nekalbu apie tinginius ir alkoholikus, aš kalbu apie sąžiningai po 8 ir daugiau valandų per dieną dirbančius tautiečius, kurie negali sau leisti skaniai pavalgyti, nes neliks pinigų mokesčiams. Ar neišduoda neužtikrindama lygių teisių realizuoti save, savo gabumus bei protą, net jeigu gimei neturtingoj ar neįtakingoj šeimoj? Kodėl mes turime būti pasmerkti, vien todėl, kad gimėme savo Tėvynėje, kurioje stengėmės, svajojom, kūrėm savo gyvenimus. Manau, kiekvienas žmogus nusipelnė ieškoti geresnio gyvenimo ir turi teisę daryti taip, kaip jis nori, ir niekam nevalia jo smerkti.
Na ir pabaigai, sakau – iš dalies suprantu, iš kur kyla visi stereotipai, ir netgi prisipažinsiu, aš pats asmeniškai vengiu kontakto su vietiniais lietuviais. Ne paslaptis, kiek daug „perspektyvaus“ jaunimo ir ne tik išvyko į užsienį. Pradžioje būdavo net gėda sakyti, kad esi lietuvis, nes spauda labai jau retai kažką gero apie lietuvius parašo, o negero tikrai netrūksta. Vis dėlto sau padariau išvadą, jog dauguma emigracijoje kylančių problemų yra pačių emigrantų sukurtos problemos.
Kaip visi lietuviai pyksta, kai Lietuvos lenkai nepakelia vėliavų, visi šaukia kokie įžūlūs,kad reikia išvyti lauk. Kaip visi pyksta, kai kažkas prašneka rusiškai, o ne lietuviškai... Tačiau kiek lietuvių gyvenančių svetimose šalyse visai arba tik vos vos kalba tos šalies kalba, kiek lietuvių žino tos valstybės istorijos pagrindus bei įstatymus?
Pamirštame patarlę – elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Visuomet rodau pagarbą savo bendradarbiams, kaimynams ir aplinkiniams ir visuomet sulaukiu to paties.
Linkėčiau patiems būti tolerantiškiems bei kultūringiems, ir toji baisioji emigracija nebus tokia baisi.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Kviečiame išvykusius, grįžusius, gyvenančius Lietuvoje pasidalinti savo patirtimi ir istorija.
Jūsų minčių laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigracija“.
Savo mintimis taip pat galite pasidalinti žemiau: