Žaidimo teorija teigia, kad norint gauti maksimalų savo rinkėjų skaičių, reikia užsiimti ideologinę poziciją, kuri yra arčiausiai vidurio (mūsų atveju 5-6). Tokiu atveju gali pretenduoti į didžiausią įmanomą kiekį rinkėjų. Politinės partijos suprasdamos tai, juda link to išsvajoto aukso gabaliuko ir labai supanašėja.
Praktikoje yra kiek sudėtingiau. Rinkėjai nėra vienodai pasiskirstę per politinį spektrą, o ir politinių partijų yra gausus būrys. Atmetus neaktyvius rinkėjus, kurie neretai ir būna radikalių pažiūrų, tas sveikasis rinkėjų branduolys pasiskirsto apie „4“, „5“, „6“, „7“ ideologinius atitikmenis. Idealiu atveju už socialdemokratus turėtų balsuoti visi „4“, už liberalus – „5“, už Tėvynės sąjunga – „6“, už Tvarką ir Teisingumą – „7“ rinkėjai. Kaip Lietuvos realybė atitolusi nuo šio teorinio modulio?
Pirma problema, kuri iškyla yra, – ta, kad politinės partijos nenori tiesiog pasiskirstyti rinkėjų, jos nori dominuoti tarp kitų politinių partijų. Būtent dėl to dažnai matome, kad Andrius Kubilius kalba apie socialinę atskirtį, apeliuodamas į tą „4“ rinkėją, o socialdemokratai, išduodami visas savo ideologines šaknis, pasisako už tradicinę šeimą. Visos pagrindinės partijos vietoj to, kad atstovautų savąjį rinkėją, tampa „fifomis“, norinčiomis įtikti visiems.
Pirmiausia, tai atstumia ir svetimu paverčia ne vieną rinkėją, kuris gal ir pritartų savo pažiūras atitinkančiai partijai, tačiau neapsikentę politinio parsidavimo išvis neateina į rinkimus. Antrasis dalykas, kuris išsivysto iš iškreiptos sistemos ir yra ypač žalingas mūsų visuomenei - asmenybės kulto šlovinimas. Šis komunistinis palikimas ne tik gyvas mūsų sąmonėse, tačiau yra toliau stiprinamas būtent žaidimo teorijos pritaikymu politikoje.
Partijos turėtų sudominti rinkėją savo ideologiniu išskirtinumu, tačiau tai jau buvo paaukota vardan apeliacijos į platesnį elektoratą. O ar pastebėjote, kad Darbo partija neturi savo atskiro ideologinio rinkėjo numeriuko? Nesijaudinkite, štai, kur asmenybės kultas, mano manymu, žiba ryškiausiai.
Supanašėjusios partijos, pardavusios savąją ideologiją, dabar bando parduoti asmenybes. Tą politinį kapitalą vis dėlto reikia kažkaip susikrauti. Atsiranda partijų, kurios net neturėdamos ideologijos, sugeba laikytis reitingų viršūnėje.
Atsiras žmonių, kurie gins stiprų lyderį? Taip, visiškai sutinku, kad stiprus doras lyderis, kurį dabar matome Prezidento institucijoje, yra trumpuoju laiku naudingas Lietuvai ir tikrai nėra kito pasirinkimo. Tačiau, susimąstykime, kas bus tada, kaip jo neteksime? Optimistiškai tikimės, kad iškils kitas? Naivu. Viena iš svarbiausių politinių partijų rolių yra politinio elito ugdymas, formavimas ir ryšiu su visuomene palaikymas.
Juokingiausia, kad vienintelė partija, kuri dabar tuo bando užsiimti, tai darydama sau priimtinu būdu – Darbo partija. Viso šio proceso laimėtojai yra populistinės ar vieno asmens partijos, kurios šiuo metu dygsta, kaip grybai po lietaus (Drąsos kelias, tautininkai).
Ironiška yra tai, kad tradicinės partijos savo elgesiu laisto tuos grybus, o po to srebia košę. Partijų ir savo elektoratų suvienijimas turi būti didžiausia siekiamybė, deja, apie tai dar niekas nešneka. O kas tas politinio elito ugdymas, išvis žiūrint į Lietuvos partijas neaišku. Toks elgesys gimdo apolitišką visuomenę, kur jaunam žmogui politika tampa svetima. Kita vertus, kam jo čia reikia!?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašiusiosios nuomonė!