Ir šį vamzdį kaip laikiną dirbinį – kam patikusį, kam – ne, galima buvo statyti bet kur, kad ir Daukanto ar Katedros aikštėse (jaučiate, kaip jums kyla pasipiktinimas – nedera juoktis iš valstybės reprezentacinių vietų, ar ne, o juoktis iš kasdien pro dabartinę vamzdžio vietą važiuojančių šimtų tūkstančių vilniečių jau galima?).
Viešose erdvėse demonstruojamas menas turi atitikti aukščiausius profesionalumo (ne gražumo, o būtent profesionalumo) kriterijus, nes jis formuoja miesto dvasią, turi įtakos miestiečių nuotaikai, pagaliau turi ir to miesto augančiai kartai auklėjamą funkciją.
Šalia yra Nacionalinė M.K. Čiurlionio menų gimnazija. Kokią žinią vamzdis perduoda dailės besimokančiam jaunimui? Kad nereikia mokytis akademinio piešimo, kad tereikia pastatyti kur nors surankiotas atliekas, sugalvoti pavadinimą – ir jau esi menininkas? Kadangi pagal šitokį požiūrį visi esame menininkai, siūlau Vilniuje surengti vilniečių instaliacijų parodą – sutarti kokią nors dieną, kai visi vilniečiai į kokią nors aikštę atsineš namuose nenaudojamus daiktus. Pavyzdžiui, sėdi jaunuolis ant seno klozeto – tai instaliacija „Prasmės beieškant“. Senukas atsineša seną neveikiančią radiją – tai instaliacija „Visatos muzika“. Tik savivaldybė turėtų nepamiršti sumokėti – ypač tam menininkui senukui su aiškiai minimalia pensija - kelis šimtus tūkstančių litų už jo „meną“. O jei senukas tą radiją dar užkels ant sulūžusios kėdės ir pavadins, pvz., „Trūkinėjančio Gyvenimo Garsai“, manau, toks kūrinys bus vertas ir viso milijono.
Bet gal geriau vadinkime daiktus tikraisiais vardais: išties menas neturi būti gražus (nors tai amžina estetikos, beje, tam tikra prasme ir etikos, problema). Juk nėra gražios ir a.a. dailininko Stanislovo Kuzmos skulptūros. Bet ar jaučiate skirtumą kad ir tarp jo visiems žinomos „Mūzų šventės“ ir vamzdžio? Kodėl toks skirtumas? Turbūt tarp vamzdžio gerbėjų dar yra ir tokių, kurie prisimena meno istorijos studijas, o ten gi turėjo mokyti, kad menas prieš tūkstančius metų prasidėjo būtent kaip amatas. Ir net dabar geriausi konceptualizmo atstovai neleistų sau sujungtų vamdžių pastatyti mieste ne kaip vienkartinio laikino kūrinio: tikri menininkai neleistų sau tyčiotis iš miesto, kuriame gyvena, kasdien sukeliant vimdančio kanalizacijos nuotėkų įspūdžio tūkstančiams žmonių.
S. Kuzma, nors visą gyvenimą sunkiai sirgęs, būtent ir nepamiršo to, kad menas yra ir amatas. Tad nors kaip širdies ligų kamuojamas žmogus galėjo eiti lengvesniu keliu, jungdamas vamzdžius, bet tai jam būtų meno, kurį jis gerbė, išdavystė. To nepamiršta ir kiti aukščiausio lygio Lietuvos dailininkai, kuriantys ir tą „negražųjį“ meną, kad ir tapytojas Š. Sauka. Taigi abejojantiems dėl parašų už vamzdžio demontavimą, siūlau pagalvoti, ko labiau norėtumėte Neries krantinėje: ar S. Kuzmos lygio skulptoriaus darbo, ar vamzdžio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!