Šiemet prasidėjus abiturientų egzaminų maratonui vėl pasigirdo jaunuolių atsiliepimai apie sunkius egzaminus. Egzaminas svarbu, bet dar svarbiau, su kokiomis žiniomis, įgūdžiais, kokia patirtimi moksleiviai išeina į platųjį gyvenimą.
Man, kaip šeštokės mamai, gal šiek tiek anksti kalbėti, kaip aš jausiuosi, kai dukra laikys baigiamuosius egzaminus. Žinoma, jaudinsiuosi, linkėsiu kuo aukštesnio balo. Bet jau dabar esu įsitikinusi, kad mokykloje gautos žinios nėra tik egzamino balas. Taip, jis svarbus, bet reikia žvelgti kur kas plačiau.
Šį mano požiūrį sutvirtino daugelyje Lietuvos mokyklų vykstanti programa „Kūrybinės partnerystės“. Joje dalyvavo ir mano dukra. Programos metu jau antrus metus vyksta kūrybiškos pamokos.
Prieš dvejus metus mano dukra grįžo iš mokyklos ir pradėjo entuziastingai pasakoti, kad jų mokykloje prasidėjo įdomus projektas, kad dabar pamokos bus kitokios.
Pasirodo, projekte dalyvaujantys įvairių sričių profesionalai – rašytojai, žurnalistai, dizaineriai, architektai, režisieriai ar aktoriai – atvyksta į mokyklas ir kartu su mokytojais ieško kelių, kaip sudominti moksleivius, kad jiems būtų įdomu mokytis. Į mokyklas atvykstantys savo sričių žinovai pateikia savo idėjas, atsižvelgia, kas vaikams įdomu, pateikia savo idėjas.
Mokytis – juk įdomu, kai tu pats to nori, o ne tuomet, kai tave verčia tai daryti. Siekiant sudominti moksleivius, integruojamos įvairios mokslo sritys. Pavyzdžiui, lietuvių kalba jungiama su istorija, matematika – su geografija.
Pirmaisiais metais dukros klasė dirbo su architektu Kristijonu Murausku. Mokėsi apie skirtingus istorinius laikotarpius – akmens amžių, Viduramžius, Renesansą. Gilinosi į architektūrą (gotiką, klasicizmą ir kt.), drabužių stilius, tradicijas. Vaikai net patys siuvo kostiumus, iš kartono ir kitų medžiagų statė bažnyčias ir pastatus, kūrė „Epochų gatvę“!
Taip jie mokėsi geometrijos, istorijos ir technologijų. Architektas vaikams parodė, kad matematika gali būti naudinga kasdienybėje, kad tai ne tik skaičiai sąsiuviniuose ir vadovėliuose.
Šiais mokslo metais mokykloje dirbo rašytojas Laurynas Katkus. Vaikai skaitė „Guliverio keliones“ ir iš įvairių pusių bandė pažvelgti į šį kūrinį. Pavyzdžiui, išbandė praktiškai, ką reiškia mastelis, konvertavo dydžius, taip pat statė spektaklius, paremtus kūrinyje pasakojamais nuotykiais. Vyko gyvas ir įkvepiantis kūrybos ir mokymosi procesas. Tiek šiemet, tiek ir pernai užsimezgė puikūs santykiai tarp mokinių, mokytojų bei projekte dalyvaujančių savo sričių profesionalų. Jie vaikams plačiau pristatė ir savo profesijas.
Dukra grįždavo namo ir dalindavosi įspūdžiais, ką naujo sužinojo mokykloje. Noriai imdavosi projekto darbų. Girdėdavau, kaip skambindavo draugams ir tardavosi, kaip geriau atlikti vieną ar kitą užduotį, vis ragindavo juos: „Darom, darom!“.
Nors dukros mokymosi rezultatai tikrai buvo neprasti, tačiau projekto metu jie dar labiau pagerėjo. Svarbiausia, kad ji tapo drąsesnė, atsakingesnė ne tik už savo, bet ir bendraklasių darbą. Ji panoro dar daugiau domėtis, ieškoti informacijos ne tik mokykliniuose vadovėliuose, bet ir internete ar knygose, kurios neįtrauktos į programas. Atsirado net noras lyderiauti!
„Kūrybinės partnerystės“ įtraukė ne tik vaikus ir mokytojus, bet ir mus – tėvelius. Baigiamajame renginyje mokykloje nusprendėme padaryti vaikams siurprizą. Dovanojome jiems repo stiliaus dainą. Viena mama sukūrė žodžius, visi nuvykome į tikrą garso įrašų studiją, įdainavome tekstą ir kartu su choreografe pastatėme šokį.
Stovėjom prieš pasirodymą užkulisiuose ir kalbėjomės: „Gal persigalvokim ir nebeikim į sceną?!“. Bet nutarėm – jei vaikai drąsiai žengia į sceną, tai ir mes tai padarysime!
Apie ką daina? Apie tai, kad į daugelį gyvenime vykstančių ir mums nutinkančių dalykų galima pažvelgti kitu kampu. Kad į viską įmanoma pažiūrėti kūrybiškai, kad kūrybiškumo prigimtis yra tokia stulbinanti ir paslaptinga! Šią gražią mintį ne tik skyrėme savo vaikams – ją prisiminėme ir patys.
Projektas leido įgyti naujų žinių, lavino gebėjimus ir ugdė kompetencijas, kurie galbūt padės ateityje pasirinkti profesinę kryptį.
Ir tikrai – jau padeda. Dukra ir jos bendraamžiai jau svarsto, kuo jie nori būti ateityje, kokią profesiją pasirinks.
Jei jaunesnių mokinių paklaustumėte, kuo jie nori būti užaugę, ką dažniausiai išgirstumėte? Noriu būti mokytojais, gydytojais arba pardavėjais. Arba dirbti tai, ką dirba tėveliai. Vaikams tai yra geriausiai žinomos profesijos. Projektas leidžia pažinti daugiau specialybių ir atskleisti savo gabumus.
Dirbdami su įvairių sričių kūrėjais, vaikai gali „pasimatuoti“, ką reiškia būti, pavyzdžiui, rašytoju, žurnalistu, režisieriumi ar dizaineriu. Sužinoti, kokių savybių reikia vienai ar kitai profesijai, kokios darbo perspektyvos pasirinkus vieną ar kitą profesiją?
Džiugu, kad šis projektas leidžia mūsų vaikams atrasti save, ugdo pasitikėjimą, moko kūrybiškai priimti sprendimus, taikyti teorines žinias praktikoje.
Manau, kad dabartinei švietimo sistemai reikia labiau atsižvelgti į sparčiai kintančią darbo rinką bei siekti padėti jaunimui integruotis į ją. Tam būtinas visų grandžių – tiek švietimo sistemos, tiek įvairių sričių profesionalų, tiek darbdavių – įsitraukimas. Svarbu yra padėti vaikui kurti ilgalaikę viziją, kuri neišnyktų pabaigus mokyklą.
Dėkoju Šiaulių Jovaro progimnazijos administracijai ir mokytojams už iniciatyvumą rengiant projektą, „Kūrybinėse partnerystėse“ dalyvusiems profesionalams už patirties dosnumą, mūsų klasės mokiniams – už žingeidumą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!