PRADŽIA. Praėjus vos dviem savaitėms po mokyklos pabaigimo jau buvome Anglijoje. Mes, jauna šeima, turėjome apie 100 svarų (lėktuvo bilietus „padovanojo“ tėvai). Išvykome į Angliją, nes norėjome būti nepriklausomi nuo tėvų ir kurti savo gyvenimą, nenorėjome niekur studijuoti, nes paprasčiausiai netikime Lietuvos švietimo sistema. Kas gali garantuoti, kad aš baigęs studijas turėsiu būtent tą darbą, kurio aš noriu?

Pati pradžia Anglijoje buvo sunki, iki Kalėdų vis dar galvojome, kaip čia išsisukti. Gal vis dėlto Anglijoje nėra taip lengva? Po Naujųjų metų mano merginą atleido iš darbo, o aš gavau kontraktą... Taip iki kovo mėnesio gyvenome iš vieno atlyginimo, išgyvenome lengvai – nusipirkom gerą nešiojamąjį kompiuterį, telefonus, kovo mėnesį mano sužadėtinė rado naują gerą darbą biure, kuriame dirba ir dabar (taip pat su kontraktu), o aš jau beveik du metus dirbu fabrike, darbas abiems lengvas ir patinkantis.

DABARTIS. Liepos pradžioje esame suplanavę vestuves, tikras lietuviškas, dviejų dienų. Rengdami jas per daug nesukame galvos dėl pinigų, išleisime tiek, kiek reikės. Neseniai ir medaus mėnesio kelionę nusipirkome. Įdomu, kiek mums būtų reikėję dirbti, mokytis Lietuvoje norint visa tai turėti? Šiuo metu gyvename su sužadėtinės broliu, nuomojamės butą (visiškai apstatytą mūsų baldais) netoli miesto centro, bet, deja, automobilio neturime. Vis dar nesame apsisprendę, ar norime būti čia, ar galbūt jau rytoj skrendame atgal. Gyvename ne Londone, daug mažesniame miestelyje, tačiau čia mums patinka, ramu.

PINIGAI. Abu kartu uždirbame 600 svarų per savaitę, tai daugiau nei minimumas. Dirbu tokiame darbe kur nuo rugsėjo iki kovo mėn. galima dirbti viršvalandžius – pinigai tikrai geri, tačiau dirbu ne daugiau kaip 6 - 8 val. viršvalandžių – visų pinigų uždirbti neįmanoma. Sužadėtinė dirba darbe, kuriame kas 3 mėn. yra didelė galimybė gauti priedą (kol kas gavo du kartus iš keturių), kuris gali siekti iki 1200 svarų, tačiau čia pinigai „prabangai“, mes juos dažniausiai išleidžiame atostogoms, naujiems baldams, naujam elektronikos prietaisui ar pan.

Mums buto nuoma kainuoja 135 svarus (vanduo, elektra, televizija, internetas ir kt. mokesčiai). Man transportas į darbą atsieina 10 svarų, maistui dažniausia išleidžiame apie 60 svarų per savaitę, abu aktyviai sportuojame, todėl valgome daugiau daržovių, vištienos ar žuvies, kuri čia gana brangi. Visada apsipirkinėjame „Tesco“, kartais tenka „Sainsbury's“, tačiau čia viskas labiau „angliška“.

„Tesco“ randame viską, ko reikia, taip pat kartais užsukame į „Aldi“ – dažniausiai tuno, daržovių arba žuvies. Kiekvieną savaitę taip pat atsidedame po 30 svarų „investicijoms“, tai pinigai, kurie naudojami kurti kiek kitokiam gyvenimui. Naudojame kokybiškas higienos priemones - „Body Series“ , „Tolsom“ , „Artistry“, „Satinique“ ir kita, kas dar atsieina apie 40 svarų per savaitę. Dar 15 svarų išleidžiame telefono tinklo palaikymui.

Kitur daug neišlaidaujame, nerūkome, alkoholį vartojame retai ir nedaug, saldumynus - taip pat. Viską gerai paskaičiavus gautųsi pasilikti bent po 300 svarų kas savaitę, tačiau mes stengiamės bent 250 svarų sutaupyti. Jeigu turėtumėm Lietuvoje tokias sąlygas arba žinotume, kad yra tokių variantų daugiau nieko nelaukdami grįžtumėme. Per metus dviems įmanoma sutaupyti apie 10 tūkst. svarų, o labiau pasistengus - ir daugiau.

ŽMONĖS. Tik tas, kuris nebuvo Anglijoje (ar Vokietijoje, kur taip pat teko man pabuvoti), gali teigti, kad žmonių elgesys ir bendravimas yra netolygus lietuvaičių bendravimui. Žodžiai „ačiū“ , „prašau“, „kaip laikaisi?“ čia yra įprasti. Aš nekalbu vien tik apie pardavėjas, kasininkes ir kitus paslaugų sferos žmones, aš kalbu apie visus tokius kaip aš, kuriuos sutinki gatvėje, kieme. Įdomu pastebėti ir tai, kad čia pabuvoję lietuviai, lenkai ar portugalai taip pat po truputėlį pradeda keistis, kas džiugina.

Pirmą kartą „atostogauti“ į Lietuvą grįžus iš tikrųjų supratome, koks didelis tas yra skirtumas. Čia, Anglijoje, jeigu tu užstosi kelią žmogui to nenorėdamas, tarkim, parduotuvėje, jis tave praleis ir galiausia pats atsiprašys už tai, kad sutrukdė! Teko patirti panašių dalykų ir per paskutinį apsilankymą Lietuvoje. Pamenu, buvo Joninių laikotarpis, parduotuvėje „Maxima“ rinkausi užkandžius prie alaus ir teko atlaikyti gerą keturių merginų spaudimą, norint prasibrauti arčiau ir greičiau už mane..

ATEITIS. Šiuo metu laukiame vestuvių, liko vos mėnesis! O vėliau planuojame grįžti į Lietuvą, bandyti ieškoti gyvenimo čia, tačiau tai neramina. Žinoma, po vestuvių pradėsime planuoti šeimos pagausėjimą, reikės ir automobilio, todėl ir Anglijoje bus sunkiau sutaupyti, tačiau tai yra įmanoma, o ar tai įmanoma Lietuvoje? Nei aš, nei sužadėtinė neturime jokio išsilavinimo, tačiau turime protingas galvas ir, manau, gerą potencialą, bet juk ne to norint dirbti Lietuvoje reikia... Reikia diplomo. Visai nesvarbu, kokio. Net pats DELFI ar TV3 žinios nedžiugina, retai išgirsi ką nors gero Lietuvoje, o ir žmonės kažkodėl emigruoja vis dažniau.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

DELFI skaitytojai dalijosi ne viena istorija apie tai, kaip jiems sekasi gyventi emigracijoje – buvo ir tokių, kurie džiūgauja, ir tokių, kurie svetimą šalį keikia.

„Manimi tikėjo tik tėvai. Išvykau su 40 svarų kišenėje, ir tūkstančio litų skola tetulytei už lėktuvo bilietus...“, - rašė DELFI skaitytoja Saulė, kuriai gyvenimas užsienio šalyje susiklostė sėkimingai. Pradėjusi nuo nulio, daug dirbusi ji sako gavusi ir diplomą viename geriausių universitetų Airijoje, ir aplankiusi tolimiausius pasaulio kampelius.

Tuo metu DELFI skaitytojai Linai gyvenimas viename populiariausių lietuvių emigracijos krypčių – Londone mieste – mielas nepasirodė. „Labai ir net labai stipriai pribrendo laikas grįžti namo. Esu jauna, pozityvi ir versli. Noriu daryti gera savo šavo šaliai, jaunai Lietuvos valstybei, kuri po 23 nepriklausomybės metų vis dar kenčia nuo senų sovietinių pažiūrų politikų ir korumpuotų valdininkų“, - rašo ji. Pavargusi kęsti nuolatinę tautinę diskriminaciją, nelygybę uždarbio klausimu ji panoro grįžti namo.

Teiraujamės Jūsų – papasakokite savo ar artimų žmonių istoriją: ar ji primena filmą ar košmarą, po kurio džiaugiatės vėl atsikėlę savo lovoje? Į kurią pusę pasikeitę gyvenimas išvykus? O gal jau grįžote ir niekada tėvynės žemės nebeplanuojate palikti?

Dalinkitės savo mintimis ir patirtimi el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Užsienis

Pasidalinkite savo mintimis ir patirtimi: