Štai kaip naujas atrankos taisykles pristatė LRT vyriausias prodiuseris Audrius Giržadas: „netikėti atradimai, suprantama, žavi, bet „Eurovizijos“ scena reikalauja meistriškumo ir ištvermės, o šios savybės neatsiranda pirmais karjeros metais“.
Nepaisant ambicingo pareiškimo ir pagal sovietines tradicijas sukurptų trigubų komisijų, viskas išėjo atvirkščiai – nors rinkimų mašinerija veikė, bet „meistriškumo“ rezultatai stebino. ..
Geriausias pavyzdys – gražus, ištvermingas nes jaunas, merginų ir tautos numylėtinis Martynas Kavaliauskas. Vienos atrankos metu šis vaikinas aiškiai nusidainavo - „nepataikė į natą“ taip akivaizdžiai, kad tą girdėjo net neprofesionalai. Bet kuris kaimo mokytojas, ruošiantis vaiką „Dainų dainelei“ būtų nevargęs, o iš karto pakeitęs dainorių kitu. Bet gi čia – ne vaikų konkursas, o meistriškumo siekianti komisija! Vienintėlis E.Seilius Martyną paglostė prieš plauką, bet jau taip švelniai, tarsi pats būtų dėl visko kaltas...
Štai - berniukų choras „Ąžuoliukas“... Per mažylių atrankas (kai kurie iš jų yra penkiamečiai) ”ačiū, viso gero” yra pasakoma iš karto, kai komisija įsitikina, jog vaikas neturi klausos ir galimybių tobulėti. Kad ir koks žavus garbanius stovėtų prieš komisiją, kad ir kaip jis klapsėtų ilgomis blakstienomis, o tėvai iš jaudulio prakaituotų, tai niekaip nepaveikia atrankos rezultatų. Nei žiauru, nei neteisinga.
Akivaizdu, kad mažylių atranka į „Ąžuoliuką“ palyginus su atranka į „Eurovizijos“ konkursą yra žiaurus „galvų kapojimas“. Užtai ir turime tai, ką turime, – „Ąžuoliukas“ Lietuvos niekada nepavedė ir niekada nepaves.
Akivaizdu dar ir tai, kad nacionalinių atrankų sumanytojai, organizatoriai ir vykdytojai su visu nusaldintu žiniasklaidos šleifu kažkodėl negali, nenori ar nesugeba būti objektyvūs, profesionaliai vertinti. Maža to – žiūrėti į viską kūrybiškai, kiek platesniu, neprovincialiu žvilgsniu. Galbūt taip yra dėl to, kad Eurovizijos „mašiną“ (kaip ir kitus TV muzikinius projektus) stumia vis tie patys žmonės. Besitrindami po scenų bei studijų užkaborius, kartu „besitūsindami“ ir „besipiarindami“, bekoketuodami FB, jie tiesiog praranda galimybę sakyti tiesą ir vertinti. „Palaikau Viliją, ji – nuostabus žmogus“, „Gerbiu Viliją, palaikau ją“, „Vilija – gera mano draugė“ – tokių ir panašių pareiškimų mūsų viešojoje erdvėje buvo nors vežimu vežk...
Įsivaizduokime situaciją: maestro V.Miškinis sako pretendentui į „Ažuoliuką“: „žinai, tu toks gražus pupuliukas, suvalgai visą manų košę, tu man patinki, tai priimu tave į chorą...“.
Mielieji, tai gal negerbkit, nemylėkit, neliaupsinkit, nečiulbėkit, bet atlikit profesionaliai savo darbą. Meistriškumo trūkumo Vilijai gal ir neprikiši (nors galima diskutuoti dėl to, iš ko susideda meistriškumas), bet scenoje pageidautina visuma. Nejau trigubos komisijos nepastebėjo, kad šiai merginai trūksta vidinio žavesio, inteligencijos, charizmos? Kaip čia atsitiko, kad turinčios šias savybes atlikėjos (A. Pilvelytė arba Mia ) iškrito, o, pavyzdžiui, tautos numylėtinis Martynas sėkmingai kopė atrankos laipteliais ir dar buvo giliai įsižeidęs, kad nesudalyvavo pačioje „Eurovizijoje“?
Na, o Vilija Matačiūnaitė dalyvavo ir – natūralu - išspinduliavo tai, kuo pati, mano manymu, turtinga - kategoriškumą, disharmoniją ir beskonybę... Tai - liūdnas faktas, o ne atsitiktinė „nesėkmė“.
Klaidinga, mano manymu, buvo ir kita nauja lietuviškosios atrankos nuostata – atlikėjams dainuoti rengėjų jiems parinktus kūrinius. Ar ne geriau pasikliauti pačių atlikėjų vidine nuojauta, kuri – esu tikra – daug patikimesnė už saldžiabalsės komisijos ar šoumenų siekius ir įsivaizdavimus. Menas, kūryba neįmanomi be intymumo, individualaus išjautimo, atlikėjo ir kūrinio idėjos vienybės. Tik toks santykis su kūriniu gali nustebinti, virsti visuma, mažu stebuklu - tai ir yra tikrasis menas.
Atlikėjų laisvė patiems pasirinkti kūrinius suteiktų jiems galimybę išsiskirti, sužibėti ir likti atrankoje.
Įvardinti tai, kas akivaizdu - ne nuosprendis, ne nusikaltimas prieš asmenį ir ne nokautas visam gyvenimui. Tai - paskatinimas tobulėti. Taigi, ir Vilijai, ir Martynui dar viskas prieš akis, o mes visi turime laiko pamąstyti ir apie tai, kaip paskatinti atlikėjus dalyvauti nacionalinėje atrankoje? Kaip pritraukti talentingus, originalius žmones, kurių tikrai turime ne tik Lietuvoje, bet ir užsieniuose?
Turime pagaliau pripažinti, kad mūsų vojažas į Daniją šiais metais - visiškas fiasko. Užuot kūrę sąmokslo teorijas ir pižoniškai tvirtinę, girdi, „Eurovizija“ mums – ne lygis, sutikime, kad „Eurovizija“ mums svarbi, mes ja domimės, mes ten veržiamės. Tik toks požiūris verčia kritiškai pažvelgti į save.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!