Kadangi anksčiau VU Teisės fakultetas turėjo tik itin triukšmingą skaityklą, į kurią įėjus iškart įsiskausdavo galvą ir imdavo spengti ausyse, dabar beveik kasdien džiaugiuosi dėl jau daugiau kaip metus veikiančios 24/7 MKIC bibliotekos, kuri buvo gelbėjimosi ratas tuomet, kai namie prisiversti daryti ką nors moksliško būdavo neįmanoma, nes jau namais tapusi biblioteka meiliai priglausdavo po savo sparnu, pro savo žemę siekiančius langus leisdavo paganyti akis į pušyną ir saulės nutviekstą dangaus žydrynę.
Ten esu atradusi ir puikią melancholišką vietą lyjant lietui skaityti knygas, sėdint šurmuliuojančioje kavinukėje, po nuožulniu langu, stebint raminančią lietaus vandens tėkmę stiklu. Labai stipriai abejoju, ar būčiau išvysčius didelę dalį į galvą šovusių minčių, o taip pabaigusi niekaip nepasibaigiančius darbus, jei ne šis didingas trijų korpusų mokslo švyturys tarp Saulėtekio miško glūdumų.
Ir žinoma, kad visuomet yra mano labai mėgstamas BET.
Per visus džiaugsmus ir naudingus darbus, savanoriškai atrastas knygas ir vėl įsikvėpusį džiaugsmą mokslui, negaliu nuslėpti nuoskaudų dėl bibliotekos esmės - knygų trūkumo, kuris nekrenta į akis, jei MKIC naudojamasi kaip susitikimų, darbo su kompiuteriu ir susikaupimo vietą, tačiau jei prireikia vadovėlių (o čia konkrečiai kalbu apie VU Teisės fakulteto vadovėlius). Tai pasimato grandiozinis akmuo Teisės fakulteto darže, jis jau apaugęs metai iš metų tais pačiais studentų skundais, apkerpėjęs ir toks tarsi priaugęs prie žemės, kad, rodos, visi jau jį pamiršo ir nebeapsiima judinti, o jei kartais trukdo praeiti iki mokslo medžių ir raškyti mokslo vaisius, tiesiog yra numykiama, „jog yra kaip yra“, ir tas akmuo apeinamas, o studentui užkraunama papildoma našta, kuri vadinasi, „kaip susirasti knygą, kurios reikia studijoms“.
Tada jau dažnai suveikia kas greitesnis, tas gudresnis principas, taip pat knygos ieškomos ir tempiamos iš savo miestų ir miestelių, rajonų bibliotekų (jei netyčia ten pasitaiko koks vienas netikėtai lentynoje atsiradęs egzempliorius, o tai taip pat būna itin retai).
Žinoma, galima naudotis MRU (Mykolo Riomerio universiteto) bibliotekos skaitykla, ji bent jau nesiskundžia tokiu juokingu dalyku kaip knygų trūkumas. Žinoma, MRU savo bibliotekos knygas slepia po devyniais užraktais, nes jei nesi MRU studentas, turi išsipirkti skaitytojo pažymėjimą, kuris kainuoja 20 Lt, tačiau į namus pasiimti knygų nėra leidžiama, nes galima naudotis tik atvirais skaityklų fondais. O jei norima naudotis biblioteka ilgesnėmis valandomis (pavyzdžiui per naktį), tuomet teks pakloti dar 70 Lt per mėnesį. Tokie dalykai apsunkina ir taip jau neypatingai daug pinigų turinčių studentų dalią.
Akivaizdu, jog studijuojant teisę skaityti nori nenori turi pamėgti visi, kurie mokosi ar bent jau stengiasi mokytis. O pagrindinio skaitymo įrankio trūkumas yra tarsi fakulteto pasityčiojimas iš jau ir taip išsekintų studentų.
Tuo labiau, kad knygų Lietuvoje nėra išleidžiama daug, todėl manyčiau, kad net ir naujausių knygų galėtų būti pateikiama daugiau nei du niekingai MKIC skaityklos lentynoje vienišaujantys egzemplioriai.
Žinau, kad mažais žingsneliais pasieksime ir tą puikią knygomis turtingą biblioteką, kurios tuščios baltos lentynos nebebadys akių. O kad nebaigti neigiamą atspalvį įgavusią gaida, dar kartelį noriu pasidžiaugti puikiu nauju pastatu, kurio paslaugomis (kompiuteriais, kuriuose sukuriamas atskira vartotojo paskyra; puikiais stalo žaidimais, kurie praskaidrina mokymosi valandas) gali naudoti ne tik VU studentai, bet už simbolinį metinį 15 Lt mokestį - ir visi visi norintys.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!