Lošti aš pradėjau labai seniai. Man buvo tik 15 metų, kai aš pirmą kartą užėjau į „kazino“ - nors tai net nebuvo kazino, tiesiog parduotuvė, kurioje buvo keli lošimo automatai. Tą dieną aš prisimenu lyg ji būtu buvusi vakar - aš tiesiog užėjau, pasidarė smalsu, ką ten galima laimėti, įmečiau monetas ir laimėjau. Laimėjau lygiai tokią pat sumą, kurią man tėvai duodavo visam mėnesiui maistui į mokyklą, tada tai man buvo dideli pinigai.
Nežinojau, ką su jais daryti, nulėkiau namo, pasigyriau tėvams, jie perspėjo, kad daugiau ten neičiau, nes tai pavojinga ir galiu užsikabinti. Aš, žinoma, nepaklausiau ir nuėjau vėl. Ir visai ne kitą dieną, bet tą patį vakarą ir, aišku, viską pralošiau. Toliau aš lošiau vėl ir vėl. Visus pinigus, kuriuos gaudavau iš tėvų, pralošdavau. Tėvai vėliau sužinojo, kad aš lošiu, atvažiuodavo patikrinti, ar manęs nėra lošimo salone, tačiau aš ištaikydavau laiką, kai tėvai dirba, per pertraukas mokykloje ir panašiai. Taip lošiau ir slėpiausi iki pilnametystės. Vėliau įstojau į universitetą, pradėjau studijuoti ir lošimus kurį laiką pamiršau.
Tačiau vieną dieną užėjau į saloną ir vėl pradėjau lošti, lošiau, kol pralošiau visus pinigus. Būtent tada dingo noras išlošti ir atsirado noras atsilošti visus praloštus pinigus, dabar suprantu, kad tai nerealu, tačiau tada buvo tik viena mintis - atsilošti ir daugiau niekada ten neiti. Būtent tada prasidėjo tikra beprotybė.
Pradėjau dirbti, uždirbti, viską iki paskutinio cento pralošdavau, pradėjau skolintis, skolos augo iki tol, kol man jau niekas neskolino, skolinausi pas žmones, kurie tikrai nežaisdavo - jei vėluodavai atiduoti pinigus, tekdavo slėptis, vėliau mane pagavo ir įstatę pistoletą į smilkinį davė paskutinį terminą. Kažkaip tuos pinigus sukrapščiau ir atidaviau, bet kitos skolos liko.
Iš darbo mane tada atleido ir iš universiteto išmetė, nes kokios galėjo būti studijos, kai galvoje tik viena mintis – palošti? Spėjau prieš išeidamas pasiimti paskolą studijoms, suma buvo nemaža ir visa tai aš pralošiau. Bijojau išeiti į gatvę, nes, rodos, visiems iš eilės buvau skolingas, nekeldavau telefono, kai kažkas skambindavo, gyvenimas buvo kažkokia beprotybė. Turėjau merginą, kuri mane palaikė, tačiau vėliau mūsų keliai išsiskyrė. Kaip galima būti su monstru, kuris vagia pinigus ir meluoja? Kuris žada pasitaisyti, bet tai ir lieka pažadais? Tėvai jau buvo beveik manęs atsisakę, nes išnešiau auksą iš namų, papuošalus ir kitus vertingus dalykus tam, kad patenkinčiau savo aistrą palošti, buvau savanaudis, apie nieką negalvojau, tiesiog galvoje kirbėjo mintys - pinigai ir lošimas.
Tėvai bandė vesti pas psichologus, psichoterapeutus, net ekstrasensus. Niekas nepadėjo man. Apimtas nevilties, negalėdamas praeiti šalia kazino turėdamas pinigų kišenėje, pradėjau ieškoti pagalbos pats. Nes gyventi tapo neįmanoma, skolos, melas, apgavystės, savanaudiškumas, egoizmas, panieka žmonėms, depresija - tai buvo tik dalelė visos mano būsenos. Nemačiau jokių perspektyvų savo gyvenime, vienintelė mintis buvo nusižudyti. Taip vieną dieną atradau Anoniminių lošėjų grupę, žmones, kurie padeda vieni kitiems nelošti. Pasijutau ten toks savas, kai žmonės esantys šalia supranta tavo jausmus, jautiesi gerai, kai tave išklauso ir neteisia. Iš aš nustojau lošti, tiesiog sustojau, bet kad viskas pasikeistų, reikėjo dirbti su savimi, to aš nedariau.
Aš tiesiog kentėjau, kentėjau iš paskutinių jėgų, neatidavinėjau jokių skolų, nebandžiau taisyti savo reputacijos, nedariau nieko, ko reikėjo sveikimui. Tikėdamasis lengvo kelio išsikapstant iš viso to, nusprendžiau išvažiuoti į užsienį, nes tuo metu gavau pasiūlymą dirbti neblogą darbą. Prieš perkant bilietus pralošiau pinigus, bet teisinausi, kad tai paskutinis kartas prieš mano nauja gyvenimą, išvažiavau, prabuvau ten 4 mėnesius, visa tą laiką kūriau planus, kaip grąžinsiu skolas, pradėsiu normalu gyvenimą. Grįžau neblogai užsidirbęs, tačiau užėjau į kazino. Likau be centro. Viską, ką turėjau pralošiau. Ir tai buvo tik pradžia. Tęsinys - kitoje dalyje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo istorija? Išsivadavote iš priklausomybės gniaužtų? Manote, kad galite patarti tiems, kurie yra priklausomi? Pasidalinkite mintimis - tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: