Kažkada seniai seniai teko ieškotis darbuotojo rimtoms pareigoms užimti. Kaip žinia, geri darbuotojai nesimėto, atrankos ilgos ir nuobodžios, kur niekas neužkliūna už akies, bet... Liko paskutinis kandidatas ir turėjau rinktis.

Prasiveria durys, į kabinetą įžengia kuklutė smulkutė moteris, kukliai nuleidusi akis pasisveikina ir neužtikrintai prisėda ant kėdės. Nusišypsau ir mintyse pagalvoju - dar vienas žmogus, kuris bando laimę, juk man reikia savimi pasitikinčio, veržlaus specialisto degančiomis akimis! Pokalbis prasideda standartiškai, krūva klausimų iš mano pusės apie specialybinius dalykus, laisvalaikį, vaikų derinimą su darbu ir t.t.

Kai dabar prisimenu ir mąstau, kodėl pasirinkau ją, atsakymo nerandu iki šiol. Šis mano sprendimas pradėjo ilgą, gražią – skaudžią, ne vieną likimą sugriovusią istoriją, bet apie tai - gal kitąkart.

Pradėjus dirbti, labai greitai pradėjo matyti puikios specialistės įgūdžiai ir visiškai suniokoto gyvenimo nuotrupos, skyrybos, likę vaikai, sveikata, prarastas pasitikėjimas savimi, netgi besišypsant - liūdnos ir pavargusios akys. Tos akys kiekvienąkart pažvelgusios į tave kažko laukė... Ir tai nebuvo susižavėjimas tavimi, tai buvo kažkas, dėl ko tu rasdavai tūkstantį priežasčių susitikti ir kažko paklausti.

Bėgo laikas, nei bendravimas, nei visa kita nebuvo sureikšminta, nebuvo papildomai gilinamasi į tai, tiesiog buvome geri kolegos, kurie kartais paburnoja apie savo nevykusį gyvenimą, nepatenkintus namiškius, nenusisekusius santykius, blogą valdžią ar tokį orą kaip šį vakarą, kai rašau šį laišką... Lyja, vėsu, temsta...

Šiam žmogui, net nesuprasdamas kodėl, pats stengiausi padėti viskuo, kuo galiu, kartais geru žodžiu, kartais šypsena, kartais tiesiog pasėdėdamas tyloje kartu, arba paguosdamas, kai apsiverkia, neatlaikydamas įtampos darbe ar namuose. Einant laikui stiprėjo pasitikėjimas vienas kitu, temos tapo ne tokios paviršutiniškos, gilesnės, skaudesnės, atviresnės, bet su kiekviena diena jos akys vis labiau degė, šypsena darėsi vis platesnė ir nerūpestingesnė, blogi dalykai mažėjo, o gerų - daugėjo.

Ir po tam tikro laiko šalia manęs stovėjo graži, tvirta, pasitikinti savimi ir žinanti savo vertę moteris... Aš neieškosiu atsakymų, kas padėjo jai atsitiesti ir nuvedė atgal, laimės link, tik žinau, kad šios moters jėgos, pasiaukojimo, stiprybės ir valios aš niekada nepamiršiu... Nežinau, kaip viskas susiklostys, tik žinau vieną - šitas žmogus vienaip ar kitaip turi būti šalia manęs...

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Niekaip nepavyksta sukurti laimingų santykių? Turite minčių apie vyrų ir moterų santykius ar galite pasidalinti ypatinga savo istorija? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: