Greičiausiai jau pastebėjote kartu su pavasariu nubudusių pacifistų dejones. Ir ne šiaip apie orą, o papildomų naikintuvų dislokaciją Zokniuose, planuojamas vienos amerikiečių oro desantininkų kuopos pratybas ar raketų sistemos „Patriot“ įdiegimą, kuriems jie nuoširdžiai
prieštarauja. Nes, perfrazuojant žinomą mantrą, reikia problemas spręsti ne ginklais. Kadangi mėgstu manyti, jog pats esu pacifistas, mano įvaizdį ir intelektą tokie kolegos asmeniškai žeidžia.
Ar jų supratimu pacifizmas pasiektinas tik tokiu būdu, kai stipriausias visus išskerdžia, vadinasi, nelikus ko skersti pacifizmas triumfuoja? Pacifizmas prieštarauja karui ir visoms baisybėms, kurios tampa jo palydovėmis, todėl siekia jo išvengti. O vienintelis būdas tai padaryti yra užsitikrinti, jog nesi geras, viliojantis taikinys; užsitikrinti, jog tave gerbia bei su tavimi skaitosi (bijo?); galop įvesti atbaidantį abipusio susinaikinimo agresijos atveju principą („MAD“), taigi ką pasiekti įmanoma tik ginkluojantis ir atsakingai žiūrint į savo saugumą. Kaži, tai Šveicarijos neutralitetas, išreikštas keliuose popierėliuose, ar masinis karinis parengtumas yra atsakingas už taiką joje?
Vieno populiaraus žaidimo veikėja, lankininkė, mėgsta sakyti: „Taika reikalauja stabilios rankos“. Ir tai ne be reikalo - nekenčiantys smurto privalo gebėti ir būti pasirengę jį sustabdyti. Vien dėl to, kad jam neprijaučiate, jis niekur nepradingsta. Racionalūs žmonės, nemėgstantys smurto, laiko ginklus jam sustabdyti ir nuo jo apsiginti (dar geriau, jeigu tai suveikia prevenciškai), nes kitu atveju yra pasmerkti bei pasmerkia aplinkinius jį kentėti.
Tuo tarpu visi, pasisakantys už bejėgiškumo ir buvimo savo užpuoliko gailesčio klausimu propagavimą yra ne pacifistai, o mazochistai, net nesiekiantys išvengti karo ant savo slenksčio, todėl esant šiam paradoksui turėtų būti pastatyti pirmosiose fronto eilėse.
Dar kitokį šio paradokso atspalvį su istoriškai savižudybiniu motyvu vietiniu lygmeniu taikliai išskiria „Die Zeit“ redaktorius Jochen Bittner – šiandienos Vokietija nesiimtų išlaisvinti nacių Vokietijos aukų. Jis mini garsų vokiečių politiką, buvusį užsienio reikalų ministrą bei vice-kanclerį Guido Westerwelle, kuris mėgsta kalbėti apie „karinio susilaikymo“ kultūrą, o tai darydamas žino, jog tokio sentimento užkabinimas visuomet susilauks visuomenės palaikymo.
Net tuo metu, kai Sirijos diktatorius dujomis nuodijo savo piliečius, Vokietijoje nekilo rimtesni debatai dėl intervencijos. Taip, toje pačioje šalyje, kur niekada nesiliaus kalbos apie žmonių naikinimo dujomis istorinę atsakomybę ir padarymą visko, jog tai nepasikartotų. Nes blogio priežastimi neteisingai palaikytas karas, būtent kuris ir išlaisvino Aušvicą.
Galima įtarti, jog kapitalizmo charakterizavimas kaip taikos ideologijos ne vienam sukelia klausimų – juk ne taip seniai, Maidanui dar tinkamai neįsibėgėjus, spaudoje mirgėjo pranešimai apie tai, jog „kapitalizmui vėl reikia naujo karo“. Dažniausiai būtent tokiame nemokšiškame kontekste sutiksime žodžius „kapitalizmas“ bei „karas“, todėl leiskite paaiškinti.
Pirmasis kontrastą tarp laisvų mainų (kapitalizmo) ir karo pastebėjo prancūzų ekonomistas Frederic Bastiat, kuriam priskiriama garsioji frazė „Kai prekės nustoja kirsti sienas, jas netrukus kirs kariai“. Šalys, kurios mainosi, yra viena iš kitos pasipelnančios ir viena nuo kitos priklausomos, todėl yra abipusiai suinteresuotos išlaikyti tokio simbiotinio ryšio perspektyvas. Sakydamas „šalys“ galvoje turiu šalių piliečius, ne valstybinį aparatą. Minėtas abipusiai naudingas ryšys nulemia tai, kad čia prekiaujantys svetimų valstybių verslininkai ne tik pulti mūsų nepageidautų, bet pamąstytų ir apie pagalbą karo atveju, nes nenorėtų prarasti sau naudingo draugo.
O kuo būsime atviresni, kuo daugiau mus pasaulio piliečiai pažins ir mėgs, tuo sunkiau jų valdžioms bus įrodyti, jog mūsų reikia nekęsti. Reikia, kad mūsų teritorija kažkam būtų svarbi, kad kaži kieno verslas, įsigytas vasarnamis, galbūt net šeimos narių sveikata Lietuvos invazijos atveju stovėtų ant kortos. Kaip žinoma, pagrindinė globalizacijos priežastis yra priskiriama būtent kapitalizmui. Beje, būtent per vasarnamio/verslo ir savo privačią nuosavybę (būdingą kapitalizmui) siekiančio apsaugoti užsieniečio (todėl akcentuojančio karinę pagalbą) pavyzdį jau visiškai akivaizdžiai susisieja žemės nepardavimo užsieniečiams klausimas ir Rusijos interesų atstovavimas. Bet apie tai – kitą kartą.
Istorija rodo, jog karas yra gerai ne privatiems kapitalistams, o stipraus valstybės aparato šalininkams - socialistams. Specialiosios padėties įvedimas suteikia valstybei neregėtas galias ir teises, prasideda turto nusavinimai karo reikmėms, strateginės reikšmės objektų perėmimai į valstybės kontrolę ir kitokie reiškiniai su tikslu konsoliduoti ekonomiką valstybės rankose, o karui pasibaigus - nepaleisti. Šį nacionalinio intereso viršenybės prieš individą, vieningo
gamybos pajungimo karui su tai sekančiu masiniu planavimu, resursų kontrolės ir kitokių priemonių derinį dar visai nesenoje istorijoje atvirai ketinta panaudoti galutiniam socializmo įvedimui, o panašias karo geidžiančias mintis puoselėjo ne vienas to meto inteligentas,
galima lengvai atrasti.
Taip pat valstybės atsitraukimas ir dydžio mažėjimas yra pagrindiniai kapitalizmo suteikiami laisvės garantai, nes žmonėms pavergti bei represuoti potencialiai gali būti naudojami iš jų pačių surinkti pinigai. Vadinasi, reikia siekti, kad jų surenkama būtų kuo mažiau, kad
valstybė disponuotų kuo menkesniais resursais, kurie galėtų būti panaudoti žmonių laisvėms suvaržyti. Kadangi viešojoje erdvėje nėra kito aspekto, kuriuo kapitalistai rūpintųsi labiau, galima teigti, kad tai yra gryniausia laisvės ir taikos ideologija.
Netgi dabar, praktinėje plotmėje, kapitalizmas stabdo galima karinę eskalaciją - Rusiją palieka ten mokesčius mokančios ir samdančios darbuotojus įmonės, kritusio pasitikėjimo pasekoje Rusija priversta pompuoti potencialiai karo reikmėms galėjusius atitekti biudžeto pinigus į akcijų rinkas ir valiutos vertės palaikymą. Buvusio Rusijos finansų ministro Alexei Kudrin manymu, kapitalo išeigos suma šių metų pabaigoje galėtų siekti jau 160 milijardų dolerių.
F. Bastiat teigimu, aistrą karui nuraminti gali tik laisvi mainai, sukuriantys galingas lobistų grupuotes, reikalaujančias naudotis taikiomis diplomatinėmis priemonėmis ir taip siekiančias apsaugoti savo investicijas. Tai tampa savotišku barjeru bomboms. Mūsų atveju - 3 mlrd.
eurų vertės eksporto ir 6 mlrd. eurų vertės importo barjeru. Tokį reiškinį tam tikroms sąlygoms esant vertėtų laikyti sveikintinu, ne kritikuoti dėl „norėjimo tik pasipelnyti“ priežasčių. Tokioje šviesoje mažų mažiausiai nesusipratusiai atrodo laisvai rinkai simpatizuojančių viešų asmenų siunčiami prakeiksmai verslo magnatui V. Kaikariui.
Štai laidos „Pinigų karta“ vedėjas bei idėjinis lyderis A. Tapinas minėtą verslininką priskiria kolūkių pirmininkų ir kadrų skyriaus viršininkų porūšiui, nors būtent tokio porūšio atstovai būtų labiau linkę sutikti su valstybės vaidmeniu ekonomikoje (naujais muitais, sankcijomis, tarifais).
Pripažinkime, jog valstybės nurodymas stabdyti verslą neturi nieko bendra su kapitalizmu, netgi atvirkščiai, todėl ir priešinimasis tokiam nurodymui negali būti laikomas anti-kapitalistiniu. Kapitalistas padaro viską savo galiose, kad apgintų savo pragyvenimo
šaltinį, tuo pačių apgindamas ir aplinkinių interesą (konkrečiu atveju - išvengti karo): kviečia draugauti, o ne naikinti; kviečia atšaukti Ukrainos palaikymo akcijas, jeigu šios „atbaido rusų turistus“ ir panašiai.
Juk vis dėlto ne kapitalizmui rūpi teritorinio vieneto apibrėžimas žemėlapyje, tai rūpi mums – piliečiams, ir tai derėtų suprasti. Su prekybos sankcijomis sutinkantis verslininkas išreiškia savo pilietinę poziciją, o tai, ko gero, nėra pelną maksimizuojantis veiksnys (net išaugęs klientų susidomėjimas pilietišku verslu ir solidarizavimasis su juo negeba padengti sustojusios prekybos sąlygotų nuostolių, žr. praėjusių metų „Freedom Cheese“ akciją).
Ir būtent ši, kai kurių netgi laikoma didžiąja kapitalizmo dorybe, analogiškai pacifistinėms nuotaikoms šiandien paradoksaliai grasina karą sukelti. Petersono instituto apžvalgininkas Fred Bergsten šiam reiškiniui nurodyti siūlo „putinomikos“ terminą (ikoninės „reiganomikos“ variacija), nes Rusija gali veikti su praktiškai maksimaliu nebaudžiamumu. Putinomika grindžiama principu, jog Rusijos prekybos ir investiciniai užsienio partneriai yra taip suinteresuoti savo ekonomine gerove, jog po visų kalbų apie sankcijas galop nesiryš joms pritarti.
Prekiniai santykiai jau seniai dominuoja geopolitiką (neseniai atskleisti Vokietijos įmonių vykdomi kariniai užsakymai Rusijai, o kur dar garsieji „mistraliai“), tad minėta ekonominė tarpusavio priklausomybė padaro sankcijas suvis neįmanomas. Manote sutapimas, kad
sankcijos pritaikytos tik keliems Putino bendražygiams?
Juk niekas nenori kentėti už svetimo nusikaltimus, tuo tarpu sumažintos prekybos apimtys ne tik nuskriaudžia verslininkus (jų šeimas, potencialiai atleistinus darbuotojus), kuriems valstybės dekretu būtų įsakyta tiesiog veikti ką nors kitą, tačiau sumažėjus mokesčių surenkamumui Rusijos biudžetas nesibodėtų juos kompensuoti, kad ir per esminį savo biudžeto surinkėją „Gazprom“, o kylančios naftos produktų kainos apie save sankcijas taikančioms valstybėms duotų žinoti ne tik šildymo sezono metu, bet ir parduotuvių lentynose, taip darant ne tik netiesioginę žalą ir ištisai šalies populiacijai būtent tada, kada pokrizinis atsigavimas yra gerai žinomas prioritetas. Labai nepopuliaru ir labai nesinori, o tai tik vienas iš daugelio galimų „apokaliptinių“ scenarijų.
Tenka rinktis tarp tolimesnio priešo ginklavimo ir pajamų praradimo, todėl verslo laisvę proteguojančio kapitalizmo sufleruojama opcija ima atrodyti itin niūriai. O nors sankcijų kuriamos izoliacijos efektyvumu ekspertai nėra linkę žavėtis (pavyzdžiui, ilgametės sankcijos
nenumalšino Pchenjano atominio apetito), jų efektas Putino veiksmus remiančiai eilinių rusų daugumai, pajutusiai, kad už atsidūrimą už naujosios geležinės uždangos reikia mokėti iš savos kišenės, turi potencialo.
nacionaliniais interesais. Tačiau mes Vakaruose nesame pasirengę kęsti ekonomines negandas ir atsisukti veidu į realybę.
Panašiai pastaruoju metu kalba ir pats V. Putinas. Turėjimas pagrindo manyti, kad didžiosios ekonomikos nesmogs atgal, tampa varomuoju veiksniu ir net skatinančiuoju tolimesnių okupacijų sėkmės garantu. Putinas deda dideles viltis į Vakarų egoizmą ir neryžtingumą, kurie, deja, šįkart tampa laiduojami minėtų kapitalizmo savybių.
Galop esminis faktas yra toks, jog apžvelgiamos taikos ideologijos neapsaugo nuo užsienio intervencijos, nes veikia tik tuomet, kai patys esame agresorius. Tuomet ir nusiginklavimo mantros ypatingai praverčia, o ar verta minėti kaikarinius verslininkus? Bet Putino pusėje nėra galingų bei analogiškai V. Kaikariui veikiančių lobistų, yra tik Putinas ir jo užgaidos, nes dauguma pasiturinčiųjų tokiais tapo tik Putino protekcijos dėka. Taikyti šiuos būdus esant aukos pozicijoje yra artima beprotystei. Nusiginkluoti, kuomet esi puolamas? Siųsti tautų draugystės šypsnį Putinui, kuomet jis mielai atsakytų tuo pačiu? Visa tai veda tiesiai į jo nasrus.
Atrodytų, kad karo nebuvimas, nenorėjimas, kad jis būtų, yra didžiulė vertybė ir nieko čia daugiau norėti negalima. Tačiau čia susiduriame su problema - atsitinka taip, kad nesipriešinimas nulemia priešo stiprėjimą bei laiduoja tolimesnių jo veiksmų pasisekimą. Negesinama ugnis yra linkusi tik plisti – paklauskite Kuršių Neriją gelbėjusių vyrų. Kas sakė, kad resursai jai gesinti turi būti nemokami?
Svarbu tuojau pat suvokti, jog tradicinės taikos ideologijos yra nebepajėgios mus apsaugoti. Gyvename ypatingu laiku, kuomet minėtų doktrinų beatodairiškas sekimas tikintis lengvo išsigelbėjimo jau greičiau paradoksaliai atneš karą, negu padės jo išvengti. Norėdami
apsisaugoti, privalome būtent tai ir daryti. Patys, nuobodžiai ir senamadiškai, apsisaugojimo būdu. Gerai, jeigu kuo greičiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!