Vienuolikoje ES šalių jaunimo nedarbo lygis yra didesnis nei 25 proc., Pietų Europos šalyse - Ispanijoje, Graikijoje ir Kroatijoje - didesnis nei 49 proc. Lietuvoje 15-24 m. jaunuolių nedarbas nuo 2010 m. iki 2013 m. mažėjo, o šiuo metu siekia 21,9 proc. Sumažėjimą daugiausia lėmė didieji miestai, nes mažesnėse apskrityse jis liko 30 proc. ir didesnis. Taigi, ar likusi Europa yra įgali priartėti prie sveiko rodiklio, kurį turi Vokietija – 7,4 proc., Austrija – 8,9 proc. ar Olandija –11,3 proc. (2013 m.)?
Lengviausia būtų teigti, kad minėtosios šalys pirmūnės išlaiko pavyzdingą rodiklį tik dėl to, jog turi išvystytą pavyzdingą pramonę, paslaugų spektrą ir turizmą ir dėl šių veiksnių yra sukuriamas didesnis bendrasis vidaus produktas, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Taip, BVP vienam gyventojui šiose šalyse sukuriamas didesnis nei ES vidurkis, tačiau vargu ar Italija, Slovakija, Prancūzija galėtų smarkiai skųstis dėl minėto rodiklio. Ir pernelyg nesiskundžia, bet joms jaunimo nedarbo lygį sunkiai pavyksta pažaboti: Italijoje rodiklis siekia 41,6 proc., Slovakijoje – 32,6 proc., o Prancūzijoje – 25,6 proc. (2013 m).
Plėtojant pramonę, kuriant naujas darbo vietas problemą galima prislopinti, bet neišgydyti iki sveiko rodiklio, kuris turėtų siekti 5-10 nuošimčiui. Visų pirma, minėtose Vokietijoje ir Austrijoje yra sukurta teisinė bazė, kurios pagalba lengvai galima priimti žmogų į naują darbovietę, tačiau lengvai ir atleisti, jeigu jo paslaugų nebereikia. Dėl šių veiksmų vargų nepatiria nei darbdavys, nei darbuotojas, nes pirmajam lengva surasti papildomą darbo jėgą, o antrasis įgauna patirties, įgūdžių o ir pakartotinai įsidarbinti yra daug galimybių – trumpalaikio darbo pasiūla yra nemenka. Šis modelis yra ypatingai aktualus jaunesnio amžiaus, nekvalifikuotiems darbuotojams, kurie ieško progų kaip užsikabinti pradedant karjerą ar išbandant save tam tikrose srityse.
Prancūzijos, Ispanijos ar Lietuvos įmonėse atsiradus paklausai, kurios esama vidinė bendrovės darbo jėga negali patenkinti, yra pasirenkama tarp trijų variantų: atsisakant užsakymo, nukeliant užsakymą arba kreipiantis į įdarbinimo agentūrą dėl terminuotos sutarties, t.y. laikino įdarbinimo.
Liberalesni darbo santykiai sukurtų patrauklesnę teisinę bazę, kuri savaime padidintų ir pačių darbo vietų padidėjimą. Svarbiausia, jauni žmonės įgytų patirties, kurios taip reikalauja darbdaviai. Keičiant esamą sistemą socialiai jautresnės grupės kaip nėščiosios ar neįgalieji turėtų likti apsaugoti įstatymo raidės.
Kitas aspektas nors ir daug kartų minėtas bei diskutuotas – švietimo sistemos netobulumas. Nekuriant naujų idėjų dėl ugdymo kokybės gerinimo, pastarąją galima pataisyti būdu, kuris skausmingas būtų porai šimtų pedagogų, tačiau naudingas visai likusiai šalies daliai. Pagal universitetų ir kitų aukštųjų skaičių tenkantį vienam šalies gyventojui Lietuva yra tarp lyderiaujančių ES šalių, o iš šiųmetinių abiturientų net 79 proc. sieks aukštojo mokslo.
Kiekvienais metais aukštosiose mokyklose lieka begalės studijų programų į kurias nesusirenka reikiamas studentų skaičius, kad jos būtų vykdomos. Taigi, ar reikia tiek universitetų ir dar didesnio skaičiaus studijų programų, jeigu jos vis tiek negarantuoja darbo vietos pabaigus universitetą? Visas šis masiškumas ir veda link nekokybiško mokslo. Atsisakius bent trečdalio aukštųjų mokyklų į likusias patekti būtų sunkiau dėl didesnių konkursų, tačiau tokiu būdu įstotų gabiausieji. Nepatekę neliktų nuskriausti, nes proporcinga dalis studijų finansavimo tektų profesinėms mokykloms, kurios ruoštų darbuotojus, reikalingus rinkai. Tokiu būdu, priartėtume prie panašių pakopų, kurios taikomos ir minėtoje Vokietijoje.
Laikui bėgant pasikeistų ir požiūris į profesines mokyklas, kurios Vakarų pasaulyje laikomos ypatingai reikalingomis bei prestižinėmis, kur galima įgyti techninių žinių. Tuo tarpu Lietuvoje autoritetingomis mokyklomis laikomos tik turinčios aukštojo mokslo pavadinimą ir visai nesvarbu, jog įgyti tokį išsilavinimą galima dirbtinai, neįdedant pastangų.
Sumažėjusius bent trečdaliui ar pusei įgijusių aukštąjį mokslą bei tinkamai paskirsčius studentus pagal mokymosi įstaigas, atsirastų tiek vienų, tiek kitų studentų paklausa tarp darbdavių. Profesinėse mokyklose nesusirinktų tik niekur kitur nepatekę jaunuoliai, kas sudarytų sąlygas didesnėms galimybėms darbdaviui rinktis, o aukštosiose mokyklose sumažėjus studentų, atsivertų didesnės galimybės dėl sumažėjusios konkurencijos.
Įvykdžius studentų perskirstymo reformą, ateityje kaip vieną iš galimybių, panaudojant Vakarų Europos sėkmingą praktiką, galima būtų žengti kitą žingsnį, kuris leistų jaunuoliams įgyti darbinės patirties ir padėtų įsitvirtinti darbo rinkoje. Lietuvoje dažnai keliamas klausimas, kaip absolventui po aukštosios mokyklos baigimo susirasti darbą, tačiau šio klausimo turėtų apskritai nelikti, nes jau paskutiniuose studijų kursuose jaunuolis turėtų pradėti dirbti ir baigdamas universitetą ar kitą mokymosi įstaigą jau turėtų darbinės patirties.
Sumažėjusius aukštųjų mokyklų skaičiui bei padaugėjus studentų profesinėse mokyklose, praktikos galimybės būtų lengviau pasiekiamas tikslas, o kaip žinia, padirbėjus įmonėje dažnas darbdavys tinkamesnį studentą pasilieka dirbti neterminuotai. Vis dėlto, ne visi turi darbą pabaigus mokslus, todėl Austrijoje, Suomijoje ir kitose valstybėse yra taikoma vadinamoji „jaunimo garantija“. Valstybinė parama skiriama kvalifikacijai pasikelti ar darbinei patirčiai įgyti įmonėse.
Jaunuoliams nuo 18 m. iki 24 m., kurie yra baigę vidurinę ar aukštąja mokyklą ir neturi darbo ilgiau nei 4 mėn. valstybė, suteikusi jiems galimybes įsidarbinti įmonėse, savo kaštais remia ir moka tam tikrą mėnesį atlyginimą, o darbdaviui papildomų finansinių kaštų nereikia investuoti.
Programa paprastai trunka nuo 3 iki 15 mėnesių ir šalims, taikančioms šį metodą, tenka atseikėti 1-1,5 proc. nuo BVP. Tai - daug, tačiau bedarbių išlaikymas, kuriama nebūtinai legali jaunuolių veikla valstybei kainuoja apie 2 proc. nuo BVP. Tai yra priemonė, kuri skatintų tobulėti ir būtų sėkmingai įgyvendinta, jei tuo pačiu metu valstybė mažintų patogią bedarbio pašalpą. Taikant minėtą sistemą nebeliktų noro rinktis menką bedarbio pašalpą bei derinti ją nelegaliomis pajamomis.
Visos išvardintos priemonės padėtų sumažinti ne tik jaunimo, bet ir bendrą šalies nedarbo lygį. Nieko čia keisto, juk pradėjus nuo jaunesniųjų šalies piliečių, jiems augant ir senstant, kartu su jais keistųsi visa sistema. Tačiau reikia paminėti, kad visa tai gali būti sėkmingai įgyvendinta tik kartu kuriant naujas darbo vietas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!