Bandymas pritapti prie aplinkos? Buvimas tokiu, kokie yra visi, neišsiskiriant nei mąstymu, nei kūnų, nei apranga? Arba atvirkščiai – išsiskirti? Banaliai aš čia pabandžiau pamąstyti apie gyvenimo prasme. O iš tikrųjų tiesiog norėjau pasidalinti savo nerimu, tuo, kas neduoda ramybės ir gąsdina. Tuo, ko niekada negalėsiu pakeisti ir ištaisyti - jokia dieta ar plastine operacija. Ir to negalės padaryti ir mano palikuoniai.
O neramina mane tai, kad mūsų giminės gyslomis teka afrikietiškas kraujas. Prieš daugelį metų mano prosenelis buvo paimtas į rekrutus. Iš tarnybos į Lietuvą jis grįžo ne vienas. Su prosenele - afrikiete ir jų sūnumi - mano seneliu. Senelis nepaveldėjo tamsios odos - tik beprotiškai garbanotus plaukus ir afrikietiškus veido bruožus.
Seneliui gimė trys vaikai, visiškai panašus į jį - tokie patys garbanoti ir baltos odos. Genas, atsakingas už kūno spalvą, taip ir nepasireiškė. Mūsų giminėje kol kas gimsta tik šviesūs vaikai su sunkiai iššukuojamais plaukais. Tokia buvo mano mama, jos du broliai, pusbrolis ir jo dukrelė, taip pat mano brolis ir sesuo. Aš tokių plaukų nepaveldėjau. Mano vaikai irgi jų neturi.
Ir gerai, kad neturi. Manau, kad išsiskirti tokiu būdų iš kitų yra tikra tragedija. Mano brolis ir sesuo visada dėl to kentėjo, mama irgi. Ir nuo patyčių, ir nuo perdėto dėmesio į savo neįprastas garbanas. Gerai vyrams. Nusiskutai plikai ir kažkuriam laikui neišsiskiri iš minios. O ką daryti moterims ir mergaitėms? Mano pusbrolio žmona parduotuvėje vengia savo mažai garbanotai dukrelei kepurėlę ar skarelę nuimti. Sako, aplinkiniai iš karto pradeda kreivai žiūrėti ir šnabždėtis už nugaros. Ir nepaaiškinsi visiems, kas ir kaip. Štai tau ir šiuolaikinis toleravimas!
Praėjusią savaitę į namus atvažiavo sūnus su savo drauge. Mes vakare vartėme šeimos albumą ir panelė pamatė mano giminės nuotraukas. Pastebėjau, kad ji sutriko ir išsigando. Suprantu ją. Ji išsigando, kad jai netyčia gali gimti tamsiaodis vaikiukas!
Po kurio laiko sūnus paskambino ir pasiskundė atšalusiais santykiais su mergina. Išgirdau priekaištus – ir reikėjo tau tas nuotraukas rodyti! Daugiau to niekad nedaryk! Pasijutau kalta. Dabar sėdžiu su albumu rankose ir svarstau – gerai, nerodysiu aš tu nuotraukų. Kas pasikeis? Galiu nukišti albumą į atokiausią kampą. O kur jis ruošiasi paslėpti vaiką, kuris gali gimti visai nepanašus į savo tėvus?
Nekaltinu sūnaus, kad jis bijo savo genų. Čia aš kalta. Nesugebėjau įskiepyti pagarbos savo protėviams todėl, kad pati jų ne tik gėdijausi, bet ir bijau. Labai bijau, kad gali gimti anūkai, panašūs į mano prosenelę. Ir ši baimė mane varo į depresiją. Noriu, kad mano vaikai ir vaikaičiai būtu laimingi. O protėvių kraujas to neleidžia. Ir aš nieko negaliu padaryti. Nors ir labai norėčiau.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalinti savo patirtimi? Tai galite padaryti žemiau arba el.paštu pilieciai@delfi.lt: