Kyla klausimas – kodėl? Todėl, kad tie pinigai atitenka nelabai protingiems ir nelabai mokytiems, tačiau be skrupulų savanaudiškiems „vertelgoms“. O iš kur jų paimti, jei švietimui skirtoji BVP dalis dar labiau neatitinka ES direktyvų, ir vietoj reikalaujamų 6 proc. - tik 4,2 proc. Net ir padidinus karo lauknešėlį, pripirkus naujausios technikos, ar gebėsim kariauti, jei mūsų reformos vaisiai ganėtinai sprangūs? Beraščiai, nemokantys skaičiuoti, deja, yra tik pigi darbo jėga „grosbauerių“ plantacijose, bet tikrai ne patriotiški ir išmintingi kariai. Kilus grėsmei, padagoginė bendruomenė nuogastauja, jog ir vėl bus nueita „vertelgišku“ keliu, atimta iš vaikų ir atiduota karo biznieriams. Atsiras dar pora buko veido milijonierių, o atsakomojo šūvio taip ir neliks kam iššauti.
Apsaugok Viešpatie nuo draugų, nuo priešų ginsiuosi pats...
Man niekada nepatiko retorika, kai siekiant savo tikslų bandoma lygiuotis arba ką nors atimti iš kitų. Du Vyriausybės ministrai Šarūnas Birutis ir Algimanta Pabedinskienė primygtinai perša mintį, jog švietimui lėšų pakanka, algos pedagogams didelės, bėda tik socialiai remtiniems ir kultūros darbuotojams. Nedrįstu teigti, kad šiose srityse viskas gerai, bet vietoj to, kad būtų kovojama už didesnį atlygį, renkamasi taip vadinamo „ubago filosofija“ - gal pastreikuokit mėnesį kitą, pastovėkit prie Seimo taip, kaip stovėjo pedagogai, nustokit verkšlenti ir toliau teigti, jog esate orūs ir lojalūs, o alkani todėl, kad pedagogai sotūs...
Beje, apie sotumą. Telšių rajone suskaičiuota, kad seniai mokytojai nebegauna net 18 kontaktinių valandų krūvio, kurį įprasta laikyti vienu etatu. Vidutiniškai beliko tik 12,7 val. ir minimalus atlygis. Tokį gauna ir išsilavinimo neturintys pagalbiniai darbininkai. Štai jums ir garsieji mokytojų vidurkiai, ministrams beginant gyvūnėlių gerovę, liko tik pašalpos ir opinija apie itin gerai gyvenančius bendragentainius. Vietoj vienijimosi, bendrų žygių prieš visuotinį kultūros ir mokslo apiplėšinėjimą, badome vienas kitą pirštais ir įjungiame, su ministrų pagalba, juodąją pavydo pavarą. O pavydėti seniai nėra nei kam, nei kodėl.
Apie šiandieninę situaciją
Šiandien situacija švietime sudėtinga. Rodos, pasirašyti susitarimai su darbuotojų atstovais, bet vėl matomi ženklai, jog tai gali virsti tik tuščia populistine deklaracija, ypač žinant ŠMM mentalitetą. Nederinama vadovų skyrimo tvarka, Vyriausybės žadėtos darbo grupės kažkaip pamiršo savo paskirtį, o apie Vyriausybės programoje bei partijų (visų ir pozicinių, ir opozicinių) rinkiminių pažadų rojus švietimui pamažu virto tik žemiškų protų mulkinimu. Kadangi mokytojai, ačiū dievui, raštinga ir atmintį turinti tautos dalis, jau girdime pasiūlymus užpildyti tautos aikštę prie ŠMM ir siekiant atgaivinti valdančiųjų atmintį – paskambinti skambučiais tiek laiko, kol prisiminsite du dalykus: duotus pažadus ir, kad tuos pažadus, ypač tautai, reikia tesėti. O skambinti yra dėl ko.
Ugdymo kokybė prastėja, mokytojai sensta, žadėtos pensijos tolsta, beje, iki 65 m. vyrai neišgyvena, jie kažkaip išnyksta 62,5 metų. Jaunimas į mokyklas neina, nes ir vietos užimtos, ir darbo aplinka nepavydėtina. Jei anksčiau sakydavo, jog mokytojai dirba didelės emocinės įtampos sąlygomis, šiandien turbūt visi sutinka, kad šios sąlygos itin pavojingos ne tik dėl triukšmo, nuolat besikeičiančių reikalavimų, bet ir dėl skrendančių kėdžių, agresyvių ugdytinių ir juos pateisinančių gimdytojų. Beje, ir dėl neadekvataus požiūrio – jog už viską atsako tik mokytojas. Vienas vaikėzas pajuokavo, jog tik kvailys, norėdamas pasidergti, eina į gatvę, ten ir grąžos gausi nuo „krūtesnio“, ir kaltas liksi. Dergtis reikia tik mokykloje. Ten kaltas nebūsi, net užuojautos susilauksi dėl netikusio mokytojų elgesio.
Kas labiausiai nusipelnė kritikos už niekam tikusią švietimo sistemą?
Keistas klausimas. Žinoma, jog ne tie, kurie formuoja švietimo politiką. Jie visuomet teisūs, net ir tada, kai plika akim matosi, kad ta politika, kaip sakė šviesios galvos mokinė „iš šalies į šalį ir visuomet pro šalį“. Kažkada pasakose buvo stebimasi, jog beveik visi persai yra daktarai, o Lietuvoje visi tapo švietimo žinovais. Kritikuoja visi, kurie netingi arba mano, jog yra ypatingi šios srities žinovai. Ir kuo tik mokytojai nekaltinami – jie ir sovietmečio produktas, ir prarastoji karta, neugdo verslumo ir patriotų, netampa tėvu, dievu ir paguoda varge. Ir iš kur ta agresyvi politika mokytojų bendruomenei, nesilaikant nei padorumo, nei etiketo?
Įdomiausia yra tai, kad kritikuotojai, kaip Nijolė Oželytė, augo irgi ne visai laisvame pasaulyje, o tais pačiais sovietiniais laikais ir, kažin, ar turi moralinių savybių ir teisių kritikuoti tyliąją rezistenciją vykdžiusią pedagoginę bendruomenę. Juk ne ateiviai išugdė sąžinės disidentus, Sąjūdžio veikėjus, padėjo moralinius pagrindus laisvei ir padorumui. Kas tai, neva nuskriaustųjų kerštas ar tiesiog primityvus situacijos vertinimas? Juk nepadoru būtų kritikuoti patiems save, nes būdami valdžioje taip suvertėte švietimo sistemą, jog neliko nei tautos, nei laisvės, tik kažkokia apgailėtina grimasa, save dar laikanti švietimo sistema.
Brangi euro kaina
Vyriausybėms verkšlenant, jog nėra pinigų, staiga buvusiam ministrui Gediminui Vagnoriui suskaičiavus (o skaičiuoti jis tikrai moka), paaiškėjo jog pinigų yra net euro stabilizavimo fondui. Yra ne milijonai, o milijardai! Kokia kaina surinkti šie lobiai? Mokytojo statusą „bačkon“, Vyriausybės programą – ten pat, mokinių ateitį – irgi... Kad atrodytų gražiau – galima prisiminti tai, ko mokė sovietai – viską užglaistyti dūmų uždanga. Dabar tai vadinama socialine agitacija. Ir prasideda agresyvėjanti retorika – mokytojai dirba prastai, ne to moko, neišmoko, per gerai gyvena ir apskritai jų yra per daug, nors statistika rodo, kad kaimiškuose rajonuose mokytojų liko tik 60 proc., lyginant su iki reforminiais metais. Pažvelgus į specialybių klasifikatorių, paaiškėja liūdna tiesa – mokytojai ir bibliotekininkai yra 6 vietoje nuo galo. O pagal valdžios požiūrį, bijau, jog paskutinėje. Beje, šiais metais premjerui pažadėjus neatimti lėšų iš švietimo, trys milijonai kažkur nuplaukė...
Mano prognozės išsipildė, pinigai nukeliavo liūdnai pagarsėjusiam išorės auditui, atsiimta tai, ko iš viso nebuvo įdėta. Tai kriminalistų kalba įvardijama – atvirąja vagyste. O tokių vagysčių daug – paaiškėjo, jog į darbo užmokesčio tvarkos aprašą įdėjus žodelyčius „gali būti apmokėta“ – už kitus darbus 1/3 mokyklų mokytojai atlyginimo nebegauna (juk galima mokėti, galima ir ne), nes to ir siekė šio dokumento autorius – pilietis Gintaras Steponavičius. Valio eurui! Įsivesim ir būsim iš karto mokyti ir, žinoma, su statusu. Lietuvos mokytojai, pagalvokit ar ne laikas pradėti rašyti... ne eilėraščius, o plakatus. Susitiksim Tautos aikštėje, girdėjau, jog ministras mūsų jau pasiilgo...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!