Žiauriai ta prasme, jog kartais tai kiek sunku perskaityti. Autorius žino, ką rašo – banditai tada darė, ką nori. Ir ką mes turime dabar? Daug geresnes sąlygas, bet ką turėjote „tada“ – aušroje?

Turėjome sužvėrėjusius žmones, turėjome tai, ką nutyli visi. Ir apsimetėliai istorikai ir šiaip tie, kas dabar sako „ne už tokią Lietuvą kovojom“ (internetų folkloras). Kas nekovojo – dabar jau teisuolis. Ką sutraiškė tas virsmas – gyvi tik romanuose.

Ką reikėjo daryti žmonėms, kurie norėjo gyventi, o aplink – tik kriminalinis pasaulis ir galimybės užsidirbti – tik juodos? Žmonės tapo nusikaltėliais.

Aurimas rašo brutualiai, kartais siaubingai, apie išprievartavimus, tokius siaubingus, kad atima žadą. Jis nori papasakoti, kas nutiko, kaip kūrėsi Lietuva. Yra ten ir meilės, kuri nuskendo...

Kai Lietuvoje randu tokį originalų, nepataikaujantį autorių, susižaviu, gal emigrantai sukurs lietuvių literatūrą? Tris metus leidyklos atmetinėjo tą kūrinį, nes leidžia tik „legalią“ istoriją. O A. Lukošėvičius nė nesiruošia meluoti. Jis rašo tikrą istoriją – įtraukit ją į vadovėlius, švietimo sistemos klounai, nes tai, kas yra istorijos vadovėliuose – melas, kurį ateities kartos pasmerks. O tą parašiusį žmogystą laikys išdaviku.

Apie Rusiją visi drąsūs kalbėti – o ten nusikaltėliai viską užvaldė, Lietuvoje dėl visko kaltinamas V. Landsbergis (kokia nesąmonė). Net ten, kur reikėjo, K. Marxo liko neskaityti.

Vulgari, kartais pernelyg tiesi knyga greičiausiai liks atmesta tų kultūros ir literatūros elito atstovų, kurie gyvena iš valstybės.

Kai A. Kubilius rinkosi profesija, jo tėvas, šviesios atminties literatūros mylėtojas, Vytautas Kubilius, pasakė labai išmintingus žodžius: „Pasižiūrėk į mane, literatūra toks ideologinis dalykas… Jei parašysi taip, kaip manai, – gausi lupti, o jeigu rašysi pagal tą kurpalį, bus visai neįdomu“. Visi, kas rašo pagal Kurpalį – dabar gyvi klasikai. Premijom apipilti tautos dievai, patriotizmo kalviai. Man jų gaila.

A. Lukoševičius gaus lupti – nes nerašo pagal kurpalių. Oi, ne. Net atvirkščiai: rašo, kas buvo ir ko kitur nėra. Knyga negaus premijos už patriotizmo kritiką – ją gauna tik melagiai. Bet jis aprašė visus „bachūriukų“ gyvenimo momentus, kurie svarbūs, aprašė istorinės epochos sutraiškytų žmonių likimus.

Knygos nereikia girti – ji tik tiems, kam rūpi tiesa. Visi kiti skaitykite, kaip Laisvė pasėjo santarvę, o nusikaltėliai buvo sutvarkyti. Nebuvo. Jie dabar sėdi įstaigose, versluose, su Rusija suka energetinius reikalus.

O „Kūnai ir kristalai“ – tiesiog knyga apie to meto realybę, kurios nei cituoti, nei per daug pasakoti neįmanoma, nes turinys „labai žiaurus“. Toks, koks buvo.

Pagaliau Lietuvoje kažkas parašė debiutinį romaną, kuriuo galima gėrėtis. Ne prekę. O kūrinį. Ir jei čia koks knygų kepimo meistrelis norės kažką pasakyti, geriau pričiaupti srėbtuvę. Nes tikrai – nieko panašaus Lietuvoje nebuvo. Gal ir nebus. Kai premijos žarstomos tiems, ką gėda įvardyti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!