Neseniai vienas tautietis jam skirtoje DELFI rubrikoje pasidžiaugė, kad lietuviai sugeba gana greitai įsitvirtinti ir užimti vadovaujamus postus kad ir tuose pačiuose daugybę kartų aprašytuose fabrikuose. Arba kitas – kaip lietuvis išvažiavęs į užsienį įgyvendina dvi savo svajones – nusipirkti ką nori pavalgyti ir susimokėti už butą.
Deja, mažai kas parašo visą teisybę apie kitokią gyvenimo pusę. Šį kartą savo mintimis noriu pasidalinti apie paprastus tautiečius, kurie dirba sunkiai, nesiekia, arba nesugeba bei negali siekti karjeros, o laisvalaikį leidžia tik savo pažįstamų ir draugų kompanijose.
Sutinku su rašinių autorių nuomone, kurie tvirtina, kad Anglijoje ar Airijoje galima greitai pakilti karjeros laiptais ir kad čia gyvenimas daug sotesnis nei Lietuvoje. Ir pats tokių žmonių pažįstu jau apie dešimt metų. Jie turi gerus darbus, nuosavus namus. Džiaugiuosi už juos, nes jie siekė savo tikslo. Tačiau ar daug tokių čia atvažiavusių tautiečių gali pasigirti savo laimingu likimu? Ar kas nors pasidomėjo, kiek mūsų piliečių Londono gatvėse prašo išmaldos, miega ant šaligatvių ir parkuose? Deja, tokių yra nemažai. Todėl džiaugtis vien tuo, kad užsienyje galima sočiau pavalgyti ir susimokėti už buto nuomą – per daug naivu.
Kaip ir 2004 metais, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, taip ir dabar populiariausi būdai atvykti padirbėti į užsienį yra trys: važiuoti pas jau įsitvirtinusius draugus (tokių buvo ir prieš 2004 metus), per neaiškios reputacijos Lietuvos firmeles ir pasiduoti sukčiauti mėgstančių tautiečių skelbimų įtakai.
Pirmasis lagaminų pakavimo būdas, ko gero, yra patikimiausias. Draugai ar giminaičiai suteikia garantijos ir pasitikėjimo. Tačiau dėl likusių išvažiavimo variantų vis dar skauda daugelio mūsų piliečių galvos. Žmonės parduoda savo automobilius, pasiima greituosius kreditus, kitaip sakant, pasiruošę nusimauti net paskutines kelnes, kad tik galėtų pabėgti iš Lietuvos. Deja, tokių bėglių niekas svečioje šalyje išskėstomis rankomis nelaukia.
Atvažiavę į sutartą vietą (ne visada ir tai pavyksta), lietuvaičiai pamato, kad gyvenimo sąlygos primena rusišką konclagerį, o darbo vis nėra, arba būna tik dieną ar dvi per savaitę. Per dešimt metų pasikeitė tik tai, kad anksčiau patikliuosius bėglius apgaudinėdavo ir visaip kitaip išnaudodavo tautiečių vadinami „babajai“, o dabar – patys lietuviai arba lenkai.
Tuomet žmonės suvokia, kad tampa nebe darbo imigrantais, bet vergais. Kaip kitaip galima apibūdinti tai, jog niekada negali žinoti kada įdarbinimo agentūra pakvies į darbą, kur dirbsi, kada baigsi darbą. Negali planuoti savo laisvalaikio, atostogų, nes nežinai, kiek užsidirbsi. Apmaudu, kai keliesi ketvirtą valandą nakties, nusiprausi, pasidarai valgyti, prieš penkias jau stovi šalikelėje laukdamas savo mikriuko, kuris dar beveik valandą veš iki būsimo darbo, o darbo negauni. Tiesiog tau pasako, kad jau šį rytą visos vietos užpildytos. Tuomet, jei spėji, bėgi į tą patį mikriuką, jei ne – lauki kur nors pasislėpęs lauke jo grįžtant, nes tada paims darbą baigusius kolegas.
Būna, kad savaitės pabaigoje žmonės neturi iš ko mokėti už nuomą. Ir dar lieka skolingi už važinėjimą į darbą. Tačiau ir tokioje situacijoje optimizmo neprarandantys mūsų piliečiai, paklausti kodėl nevažiuoja namo, atkerta, kad čia vis tiek geriau, nei savo kaime. Ko gero, iš vienos pusės žiūrint, tai būtų privalumas, bet iš kitos pusės – bėda, kad dirbantys per agentūras turi dvejus šeimininkus – įdarbinimo agentūrą ir, pavyzdžiui, fabriko vadybininką, kurie reguliuoja gyvenimą. Tokie darbuotojai vadinami laikinais (angl. temporary), ir jie dažnai neturi sąlygų, kurios taikomos „permanentams” – nuolatiniams, darbo sutartį (kontraktą) su fabriku gavusiems tautiečiams.
Jiems mokamas didesnis atlyginimas, apmokami viršvalandžiai, suteikiamos visos socialinės garantijos, netgi skiriamas lengvesnis darbas. Tačiau „permanentą“ gauti ganėtinai sunku, ir čia priklauso ne tik nuo dirbančiojo, bet ir fabriko vadybininko nuotaikos. Būna, kad vienas darbuotojas nuolatiniu tampa vos per keletą mėnesių, o kitas vargsta dvejus – trejus metus ir tokios palaimos negauna.
Na, o dirbantiems per įdarbinimo agentūras, ko gero, privalumas yra tai, kad lengvai gali keisti nepatikusią agentūrą, nėra didelių įsipareigojimų prieš darbdavį, gali sau leisti neateiti į darbą. Paskutine galimybe naudojasi stikliuką mėgstantys lietuvaičiai. Ne kartą teko matyti, kaip mūsų tautiečiai darbo metu tampa vis linksmesni.
Pasirodo, jie įsigudrino į gazuotų gėrimų buteliuką įsipilti alaus arba sidro ir laisvesniu metu gurkštelėti. Neretai darbui neįpusėjus fabriko vadybininkas pastebi „nuo darbo“ apgirtusį tipą ir pasiunčia namo išsimiegoti. Bet tai nereiškia, kad kitą dieną tas žmogus negalės peržengti fabriko durų slenksčio. Už tokį poelgį „kontraktininkui“ durys užsivertų visam laikui.
Taigi, darbas užsienyje yra viena medalio pusė. Kita jo pusė – gyvenimo sąlygos. Jeigu kai kurie tautiečiai džiaugiasi, kad viename name gyvena su savo giminaičiais arba artimais draugais, tai jiems pasisekė. Bet jei tenka važiuoti per Lietuvos įdarbinimo agentūras arba tautiečių skelbimus, tai tikimybės, kad gyvensi su artimaisiais, nėra nė kvapo.
Kaip galima normaliu vadinti gyvenimą, kai vienu kambariu tenka dalintis keturiems vaikinams? Kambarys mažiukas, lovos geležinės, sustatytos į dvi eiles per du aukštus, kad tarp lovų liktų nedidelis tarpas praėjimui. Ir moka visi keturi už nuomą po 65 - 75 svarus per savaitę.
Yra ir mažesnių kambarių, kuriuose telpa tik dvi lovos, bet tas kambarys toks mažiukas, kad lovos vis tiek sustatytos viena ant kitos. Nežinau, kaip jums, bet man tai panašu į kalėjimą. Čia ėjo kalba apie bendrabučio tipo didelį daugiabutį, tačiau labai apleistą namą. Yra ir geresnių variantų, jeigu taip galima pasakyti. Tai - paprasti dviejų – trijų miegamųjų namai arba kotedžai. Tačiau ir juose gali tekti gyventi mažiausiai dviese viename kambaryje.
Išimtis – jei kambaryje vos galima apsisukti vienam. Taigi, apie ramybę ir patogumus čia negali būti nė kalbos. Pradedant virtuve ir baigiant dušu bei tualetu. Gerai, jei pasisekė apsigyventi su normaliu lietuviu, ir tavo kambariokas nedainuos iki paryčių. O jei ne? Apie vertingesnį daiktą ar skanesnį maistą verčiau pamiršti. Lietuviai ir lenkai ypatingi tuo, kad turi magiškų galių pradanginti bet ką. Ir policija čia tampa bejėgė. Todėl nenuostabu, kad kiek prakutę normalūs lietuviai kambario ieško bet kur, kur tik nebūtų minėtų triukų meistrų ar jų tautybės atstovų.
Kokią išvadą norėčiau padaryti iš savo išdėstytų minčių? Nesakau, kad Jungtinėje Karalystėje viskas blogai ir lietuviai čia tik vargsta kaip vergai. Yra ir gerų pavyzdžių. Tačiau viskas priklauso nuo žmogaus bei jo sugebėjimų. Šiuo metu ypač sunku tiems, kurie visai nemoka anglų kalbos. Apie tokius žmones aš ir papasakojau. Jiems beveik neįmanoma pakeisti nei darbo, nei gyvenimo sąlygų. Tačiau mąstantiems, ryžtingiems, siekiantiems progreso tautiečiams vis dar atviri keliai ir galimybės.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Savo patirtimi galite pasidalinti žemiau: