Tad norisi aptarti klausimus, neduodančius ramybės. Viena vertus, glumina nuolatinės klaidos ir aklas užsienio valstybių sprendimų kopijavimas, virtęs Lietuvos švietimo politikos kertiniu akmeniu.

Kitą vertus, kyla baimė, kad šiandieninis susirūpinimas švietimo sistemos ydomis gali vyriausybę pastūmėti prie nepamatuotų sprendimų. Taigi, norisi pasiūlyti nors kelias reformos gaires, kurios kiltų iš sistemos ydų, o ne iš užsienių valstybių mėgdžiojimo. Juolab, kad gausu problemų, kurių sprendimas nereikalauja milžiniškų lėšų. Skylėtas valstybės biudžetas turėtų politikus paskatinti gilintis į šias problemas.

Sprendimai, kuriems nereikia milijonų

Norėtųsi pradėti nuo popierizmo mažinimo. Nors mokykla yra tokia pati valstybės aparato dalis, kaip ir bet kuri ministerija, bet mokytojų darbo esmė yra mokyti, o ne pildyti šūsnis popierių. XV vyriausybės valdymo metu Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius ėmėsi pertvarkų ir sudarė sąrašą dokumentų, kurių rekomenduoja nepildyti, bet padarė nedovanotiną klaidą ir savo idėją pristatė kaip rekomendaciją, o ne būtinybę. Tai lėmė tendenciją, kad šiandien tie nereikalingi dokumentai toliau pildomi, nes, mažėjant mokinių skaičiui, po mokyklas vis dažniau šmirinėja auditų baimės šmėkla.

Ši šmėkla kėsinasi mokytojus paversti biurokratiniais robotukais, o išsigandę mokyklų direktoriai užvaldomi savo baimių pastūmėja mokytojus popierizmo link. Dėl to didžiausią žalą patiria mokiniai ir valstybė. Laikas, skirtas popierizmui, nebesugrįžta, o mokytojas praranda galimybes geriau pasiruošti pamokoms ar pailsėti po sunkios dienos. Tiek viena, tiek ir kita sugrįžtų kūrybiškesnių pamokų pavidalu.

Kita didžiulė sistemos yda yra susijusi su direktorių rotacija ir Naujosios viešosios vadybos( NVV) modelio įdiegimu į mokyklų administracijas. NVV remiasi principu, kad bet kuri organizacija yra organizacija, tad daugelį verslo naujovių ir sėkmių galima pritaikyti ir valstybės ar, šiuo atveju, mokyklos valdymui. Diduma dalykų, kurie tinka valdant verslą, gali būti pritaikyti mokykloje ar darželyje, ir tai reiškia, kad geras direktorius yra tas, kuris elgiasi tarsi gabus verslininkas.

Visiškai nebūtina, kad direktorius būtų talentingas mokytojas, nes jo darbas yra valdyti mokyklą. NVV modelis leistų direktoriumi tapti ir tam, kuris nieko bendra su konkrečia mokykla neturi, bet žino, kaip valdoma organizacija. Šiandien gimnazijos, progimnazijos ir netgi darželiai susiduria su ta problema – ta, kad jų vadovai dažniausiai renkami iš darbuotojų tarpo ir tai tik perėjus kančių kelius. Viskas gerai, jeigu yra tinkamas žmogus, bet jeigu nėra, tada mokymo įstaiga susiduria su didžiule problema, kuri gali baigtis mokyklos uždarymu ir atleistais darbuotojais, o tai nekelia pasitikėjimo švietimo politika.

Trečioji yda, kuri gadina valstybės švietimo sistemą, yra dešimtoje klasėje vykstantys egzaminai. Jų reikšmė išnyko tada, kai daugelis mokyklų tapo gimnazijomis bei progimnazijomis. Lietuvoje pagrindinis išsilavinimas tėra teisinė fikcija, o ne objektyvi realybė. Kiekvienas žmogus, nuėjęs į profesinę mokyklą, kartu baigia ir vidurinę, o likęs gimnazijoje vėliau stoja į kolegiją ar universitetą. Taigi daug prasmingiau egzaminą būtų perkelti į aštuntą klasę, nes tai mažiausiai trimis aspektais sustiprintų mūsų švietimo sistemą. Pirma, skatintų progimnazijų mokytojus ir mokinius aktyviau bendradarbiauti besiruošiant egzaminams. Antra, leistų realiai įvertinti, kurios progimnazijos yra pajėgesnės, o kurios atsilieka. Trečia, įvestas egzaminas leistų nuspręsti, kurie mokiniai į kurias gimnazijas galėtų įstoti.

Tai būtų lyg visuotinis stojamasis egzaminas, kuris sustiprintų gimnazijas. Vargu, ar yra kas nors labiau motyvuojančio nei noras pasiekti daugiau. Aštuntoje klasėje įvestas egzaminas motyvuotų mokinius siekti geresnių rezultatų, o mokytojus - įdėti dar daugiau pastangų mokiniams ugdyti.

Reikalingi, bet finansiškai nelengvi spendimai

Ne visi reikalingi sprendimai gali būti įvykdyti greitai ir finansiškai neskausmingai, bet jeigu mes norime išlikti kaip tauta ir viliamės, kad Lietuva ateityje bus konkurencinga valstybė, turėtume investuoti į jaunąją kartą. Šiandienos mokinys rytoj jau bus studentas, o poryt - darbuotojas ir mokesčių mokėtojas bei valstybės kūrėjas. Taigi, neatleisčiau sau, jeigu neįvardyčiau bent kelių detalių, kurios, mano galva, galėtų sustiprinti Lietuvos švietimo sistemą net ir brangiai kainuodamos.

Pernelyg didelis pensijinis amžius yra problema, apie kurią vis garsiau kalba profsąjungos, bet, deja, ne visada į jų balsą įsiklausoma. Daug geriau pasiklausyti, ką pašnekės koks suomis komandiruotėje už keliasdešimt tūkstančių, nei lietuvis, pratęs prie mūsų mokinių mentaliteto ir savo kailiu patyręs rimčiausias problemas.

Manau, kad mokytojo darbas yra vienas tų, kurie pareikalauja iš žmogaus labai daug, o būdamas 65 metų nebesi pajėgus mokiniams suteikti viską, ko jiems gyvenime reikės. Yra didelė grėsmė, kad tokio amžiaus mokytojas gali patirti psichologinį smurtą ir nebepajėgti tinkamai išdėstyti savo dalyko. Tuo tarpu sumažinę mokytojų pensinį amžių bent iki 60 metų ar - geriausiu atveju - 55metų mes pagerbtume garbingą darbą nudirbusius žmones.

Sumažinus mokytojų pensinį amžių, atsirastų vietos jauniems specialistams, bet, deja, dažnai nutinka taip, kad baigusiems universitetus studentams stinga praktinių įgūdžių, tad toliau plėtojant mano nuostatą ir į mokyklas žvelgiant kaip į įmones tampa aišku, kad mums reikia mokytojų mokytojams. Tai būtų didelę patirtį sukaupę profesionalai, kurie praktiniais patarimais dalytųsi su jaunais mokytojais.

Tokie žmonės užpildytų spragas, kurios neišvengiamai egzistuoja darbo pradžioje. Šitaip sukurtume nenutrūkstamą ir efektyvų įgūdžių perdavimą bei kokybišką mokymą, tad apsaugotume mokinius nuo kvalifikuotų mokytojų stygiaus. Nesakau, kad Lietuvoje mokytojai nekompetentingi, bet, manau, jog ką tik pradėjęs dirbti žmogus dar neturi visų reikiamų žinių, tad jam būtina mokytis iš patyrusio pedagogo – mentoriaus.

Klasių mažinimas. Šiandien ši sąvoka asocijuojasi su klasių naikinimu, bet aš kalbu apie klasės dydžio mažinimą. Klasėje turėtų būti apie penkiolika žmonių. Dabar jos aiškiai per didelės, o mūsų „edukologų“ propaguojami aktyvieji metodai ne tik tapo atgyvena pačioje Skandinavijoje, bet ir visiškai prasilenkia su sveiku protu, bent jau Lietuvoje.

Užtenka elementarių apskaičiavimų, kad suprastum, jog individualus darbas su kiekvienu mokiniu, kai pamoka trunka 45 min., o klasėje yra, tarkime, 28 mokiniai, yra visiškai neįmanomas. Tad šiandien mokytojas priverstas pažeisti visas taisykles tam, kad galėtų vaikus bent ko nors išmokyti. Suprantu mokytojo ryžtą, bet patikrų metu auditoriams tai suprasti pernelyg sudėtinga. Rodos, kad daugelis jų mokyklose turėjo didelių problemų su matematika, gal net kartojo kursą antrus metus.

Galų gale, negaliu nutylėti ir būtinybės įvesti mokyklose psichologo etatą. Šiandien sėkmingai pirmaujame Europos Sąjungoje pagal savižudybių, skyrybų, smurto šeimoje ir kitus „labai gražius“ rodiklius. Galima nurašyti tai mažiems atlyginimams, bet pasaulyje yra daugybė skurdesnių valstybių, kuriose žmonės labiau brangina gyvenimą. Tyrimai, rodantys, kad dažniausiai žudosi milijonieriai, irgi verčia suabejoti, jog skurdas mus skatina atsisveikinti su šiuo pasauliu. Tikroji problema kyla mūsų psichologijoje ir būtent čia žmonėms reikia didžiausios pagalbos. Didžioji dalis lietuvių vis dar tiki, kad ėjimas pas psichologą yra skirtas tik kvailiams.

Pasakyti, kad lankaisi pas psichologą - gėda, bet visi mes turime emocijas ir jausmus. Įsivaizduokite, kad bent vienerius metus mokykloje privalomai būtų mokoma po vieną psichologijos pamoką per savaitę. Atmetus mokinių atostogas turėtume 32 pamokas, kurios prisidėtų prie daugybės socialinių problemų sprendimo.
Albert Komar nuotrauka

Garsusis verslumas ar kūrybiškumas irgi gimsta ne kur kitur, o mūsų galvose. Didieji pasaulio investuotojai, tokie kaip George'as Sorosas ar Nobelio premijos laureatas ekonomikos srityje Robertas Shilleris, vienareikšmiškai sutinka, kad didumos atsakymų į ekonominius klausimus reikia ieškoti psichologijoje. Mes nesame tokie racionalūs, kokiais dažnai save matome. Beje, tikybos ar etikos pamokos turėtų spręsti šias problemas, bet mokyklose stinga specialistų, kurie gebėtų paveikti netikinčius mokinius. Tas pats ir visame pasaulyje, tad Lietuva nėra išimtis, bet galėtų tapti geruoju pavyzdžiu.

Labiausiai nerimą kelia tai, kad šiandieninis dėmesys švietimo sistemai greitai gali virsti „copy paste“ (kopijuoju/įklijuoju) politika. Nerasite nė vieno teisininko ar psichologo, kuris nesutiks, kad perkeliant įstatymus būtina atsižvelgti į žmonių mentalitetą ir realias problemas, o ne užsiiminėti neaiškios kokybės socialinės inžinerijos projektais. Tai, kas liko nepastebėta, per ištisą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį, labai nelengva sutalpinti į kelių puslapių straipsnį. Ne viską mums leidžia padaryti turimos valstybės lėšos, bet kai kuriuos sprendimus galima įgyvendinti be milžiniškų išlaidų, tad nuo jų ir reikėtų pradėti.

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!