Dažnai girdžiu merginas sakant - „nebeliko jau normalių vaikinų“. Tuoj pat mintyse šmėsteli klausimas - „nebeliko? Ar tikrai? Ar jūs suvokiate, ko norite? Ko ieškote?“.
Į paviršių vis iškyla klausimas - ko nori merginos, kaip įtikti joms, ir apskritai, ar jos žino, ko nori?
Ar niekad nepagalvojai, mielas vaikine, kad jeigu mes einame į pasimatymą su tavimi, vadinasi, būtent tu mums patikai? Būtent tu mus kažkuo trauki, o ne vaikinas, panašus į Bradą Pitą. Kam apsimetinėji? Mes užuodžiam netikrumą daug greičiau, nei gali pagalvoti.
Mes nenorime šnekėti, kaip skaudžiai tave paliko mergina ar kodėl tu vis dar vienišas. Jau geriau papasakotum apie tai, kaip ryte neradai kojinių ir dėl to, apsimovei skirtingas. Mes net neprašome pasakyti, kelintas tai tavo pasimatymas per pastarajį mėnesį, nes mums rūpi TU. Tavo nuomonė apie orą. Tavo užsiėmimas. Tavo gyvenimo būdas. Netgi tavo mašinos gedimo priežastis mums yra įdomiau, nei praeivis, žvelgiantis į mus mūsų pasimatymo metu. Supranti?
Pagrindinis dalykas, ko mes reikalaujame iš vaikinų pirmo ir visų kitų pasimatymo metu, kas yra visos būsimos draugystės pagrindas, - kad vaikinai būtų savimi. Taip. Su savo lėkštais juokeliais ir netobula šypsena. Su giliu žvilgsniu, nužvelgiančiu viską aplinkui, ir keistom manierom. Su entuziastingu požiūriu į gyvenimą, nuostabiomis įžvalgomis bei spontaniškais poelgiais.
Mums patinka visos keistenybės. Mums patinka mokėjimas pažvelgti į situaciją kitu kampu. Mums patinka diskutuoti. O jeigu sugebėsi mus prajuokinti, gali būti tikras, 90 proc. merginų sutiks eiti į antrą pasimatymą jau vien dėl to. Mes dievinam, kai jūs tarsi netyčia atidarote mums duris, kai pasisiūlote palydėti iki stotelės, kai jūs mums parašote iškart po pasimatymo, kai jūs pastebite mūsų šypseną, pasakydami komplimentą. Mes tikimės to paslapčia, ir nusiviliam, jeigu taip nepadarote.
Mes tikimės, kad jūs su mumis pokštausit. Elgsitės kaip vaikai. Nieko nebijosit. Atsipalaidavę „žaisim“ gyvenimą. Būtent to mes ieškome. To smagumo, kai susitinka du vaikai. Tokie esame mes visi. Tik kodėl vis bėgame ir slepiamės?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
„Esu gražus, protingas, draugiškas, bet... vienišas“ - ne kartą tenka girdėti tokius žodžius iš žmonių, kuriems, regis, nesiseka tik dėl vieno – jie niekaip neranda kito, su kuriuo galėtų dalintis džiaugsmais, rūpesčiais ir kavos puodeliu.
Teiraujamės Jūsų - ar esate atsidūrę panašioje padėtyje? Jei taip, kaip pavyko rasti antrąją pusę? O gal iki šiol neturite mylimojo ir mylimosios ir vadovaujatės teorija, kodėl nesiseka šį rasti? Nežinote kur bėda? O gal manote, kad antroji pusė – apskritai ne būtinas dalykas gyvenime? Pasidalinkite savo patirtimi su kitais, patarkite ar pasiguoskite – laukiame Jūsų minčių el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Antra pusė“ iki vasario 10 d. Vieno teksto autoriui atiteks specialus DELFI puodelis ir 50 litų „Vero Cafe“ čekis.
Taip pat savo nuomone galite pasidalinti žemiau: