Vilniaus miesto meras ramia sąžine leido įsigalėti koncernui „Dalkia“ ir „Icor“. Lyg to būtų maža, savo poelgius politikas, mano akimis, vaizduoja kaip toliaregišką politiką ir gebėjimais pritraukti strateginius investuotojus. Milžiniškos kainos - tarytum dovana miestiečiams.
Vis dėlto, didžiulės kainos už šildymą gula ant miestelėnų pečių ir atsiliepia ne tik pavieniams gyventojams, bet stabdo ir visuotinį miesto progresą. Netikiu, kad dabartinis miesto vadovas yra suinteresuotas keisti padėtį, bet norisi tikėti, kad to imsis naujoji miesto valdžia po 2015 metų savivaldos rinkimų, tad kyla klausimas - kokių priemonių turėtų imtis politikai?
Kovai su monopolijomis pasitelkiamos įvairios priemonės. Antimonopoliniai įstatymai, monopolijos išskaidymas, įmonių veiklą prižiūrinčios institucijos - stengiamasi atidžiai peržvelgti sudaromas sutartis ar tiesiog skatinama konkurencija. Visos šios priemonės veikia, tačiau kiekviena jų turi ir savų ydų.
Ne visada teismuose pavyksta įrodyti, kad įmonė monopolininkė yra nustačiusi monopolinę kainą. Išskaidžius monopoliją į kelias bendroves, toli gražu ne visada kaina sumažėja, o ką jau ir bekalbėti apie milžiniškus vargus, kuriuos iki tol turėtų nueiti Vilniaus miesto valdžia, pasirinkusi šitokį kovos būdą. Žinoma, politikai galėtų imtis užduoties atidžiai peržvelgti sutartį, manau, kad po rinkimų tai ir bus daroma, tačiau labai sunku rasti tokį sutarties variantą, kuris tenkintų abi šalis.
Egzistuoja trijų tipų sutartys: 1) ilgalaikės išsamiosios 2) ilgalaikės neišsamiosios 3) trumpalaikės. Ilgalaikės išsamiosios visada reiškia ilgas derybas ir ekspertų samdymą, o šiandien skolose skendinčiam Vilniui reikia galvoti apie lėšų taupymą, o ne išlaidas. Neišsamiosios sutartys nereikalauja tokio ypatingo dėmesio, bet gyvenime visada pasitaiko nenumatytų aplinkybių, už kurias miestiečiams tektų brangiai mokėti.
Geriausias sutarčių tipas yra trumpalaikės, nes leidžia nustatyti rinkos kainą, bet šildymo srityje reikalingos milijoninės investicijos, o joks investuotojas nesiryš investuoti teturėdamas trumpalaikę sutartį su miesto valdžia. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms politikai turėtų stengtis padaryti viską, kad būtų skatinama konkurencija.
Daugiabučių šildymas turi būti atiduotas į miestiečių rankas
VPT puslapyje teigiama, kad, „perkančioji organizacija teikėjams sudarė galimybes pateikti tik didžiausias galimas pasiūlymo kainas“. Bendrovė „Axis industries“ priklauso koncernui „Icor“, kuris anksčiau „Rubicon Gruop“ vardu nuskambėjo Abonento byloje. FNTT abejonių kelia ir 3,66 mln. Lt vertės biokuro pirkimas iš kitos „Icor“ priklausančios bendrovės „Bionovus“.
Jeigu užtektų politinės valios, turėtume parinkti tinkamiausią antimonopolinę priemonę. Atsižvelgdamas į anksčiau aptartų kovos su monopolijomis priemonių stipriuosius ir silpnuosius aspektus, teigiu, kad efektyviausia antimonopolinė priemonė - potencialios konkurencijos skatinimas.
Dažnai monopolijos potencialiam konkurentui leidžia įsigyti savo akcijų ir šitaip atbaido nuo mėginimų sudaryti konkurenciją. Šį ginklą galima įveikti tada, kai didinama žmonių motyvacija užsiimti gamyba. Daugiabučių gyventojai tai atliktų įsidiegdami autonominį šildymą.
Galimybė mokėti už šildymą mažiau skatintų gyventojus veikti tarsi įmonėms rinkoje, sukuriant tokią pačią konkurenciją, kokią sukurtų kitos mažos verslovės. Pavyzdžiui, investicijos į oro šilumos siurblį sumažina karšto vandens kainą iki trijų kartų ir atsiperka per dvejus metus. Įsirengus 110 tūkst. Lt kainuojantį geoterminį šildymą, įmanoma išlaidas šildymui sumažinti nuo 57 tūkst. Lt iki 17 tūkst. Lt vienam sezonui.
Sumažėjus šilumos energijos kainai sumažėtų ir valstybinės išmokos šilumos kompensacijai, o tai būtų puiki lėšų taupymo priemonė. Finansinę naudą lydi ir ES direktyvos, reikalaujančios, kad iki 2020 metų 20 proc. sunaudojamos energijos būtų pagaminta iš atsinaujinančių energetikos šaltinių.
Konkurenciją paskatintų dalinis tokių šildymo įrenginių kompensavimas, bet pagal galiojančius Lietuvos įstatymus autonominis šildymas nors ir remiamas, tačiau tik po to, kai name įvykdomi visi kiti renovacijos darbai, o tai problemiška: 1) namo apšiltinimo darbai daugiabutį palieka priklausomą nuo monopolininko 2) gyventojams nesudaroma galimybė pasirinkti, ką renovuoti.
Taigi, efektyviausia priemonė yra aktyvus autonominio šildymo rėmimas. Konkurencija verstų tiekėją siūlyti pigesnius sprendimus. O miestiečių rankose atsiradę įrankiai patiems rūpintis savo daugiabučių šildymu būtų revoliucinis sprendimas, pakeisiantis požiūrį į energetiką ir padidinsiantis skaidrumą. Nebeliktų vietos melui ir korupcijai.
Išvados
Visų rūšių energija yra būtinas valstybės ir jos gyventojų ekonominio klestėjimo veiksnys. Tad nekyla abejonių, kad kiekvienos valstybės pareiga - daryti viską, jog energija būtų kuo pigesnė ir efektyviau panaudojama. Tai gali suteikti efektyvi kova su monopolijomis. Mano aptarta sistema leistų kovoti su, mano galva, Vilniuje įsigalėjusia monopolija.
Nors kalbėjau apie Vilnių, tačiau tokius sprendimus priimti galima bet kuriame Lietuvos mieste. Šiandien, kai lyginamos lėšos, kurias išleidžia šildymui skirtingų miestų gyventojai, mes kalbame apie monopolijas ir niekas nežino, kiek sutaupytų žmonės, jeigu šildymo sektoriuje įsigalėtų reali konkurencija.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!