Įdomu, kiek iš 38 394 bakalaurą siekiančių įgyti studentų, kurių mokslo išlaidas dengia valstybė, įstojo toli gražu ne iš pašaukimo, o dėl įvairių kitų išorinių aplinkos veiksnių: tėvų, kumščiu grūmojančios močiutės ar nuogirdų apie gerą atlyginimą pabaigus studijas.
Nežinojimas, kur ir kodėl įstojai, matomas jau pirmomis mokslų akimirkomis. Vilniaus Universiteto Žurnalistikos Institute, kur pati mokausi, yra tokių kolegų, kurie žinias žiūrėjo apie 5 kartus gyvenime, naujienų portaluose skaito tik pikantiškus nutikimus iš pramogų pasaulio atstovų gyvenimo, nežino, nei kas yra Aurelijus Katkevičius, nei Eduardas Eigirdas. Šie kolegos išdidžiai sako, jog ateityje rašys tik apie politiką.
Kad ir kiek į galvą kaltų Vilniaus Universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas Andrius Vaišnys, kad net svajodami rašyti apie baletą, žmonės turi išmanyti politiką, dažnam studentai tai atrodo tik nepagrįsti plepalai teršiantys jų utopišką meno suvokimą. Paradoksalu, bet žurnalistika yra viena iš nedaugelio specialybių Lietuvoje, reikalaujanti iš pradžių įveikti stojamąjį ir tik tuomet dalyvauti konkurse su valstybinių egzaminų rezultatais.
Sunku įsivaizduoti, kokia situacija būtų be pradinės atrankos. Gal dėl to pasitaiko jaunųjų teisininkų, neprisimenančių nei vieno Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnio, o kas dešimtas informatikos studentas produktyviau įvaldęs nusirašinėjimo techniką negu algoritmus?
Pakartotinai įvedus stojamųjų egzaminų sistemą visose aukštojo mokslo institucijose, tikėtinai dingtų didelis nemotyvuotų žmonių skaičius. Stojamiesiems reikia ruoštis, jie vyksta vasarą, privaloma vykti į universitetą – tai tik dalis nepatogumų, kuriuos tektų įveikti kiekvienam norinčiam įgyti aukštąjį išsilavinimą. Neužtektų sėdėti prie kompiuterio ir per 3 minutes prispaudyti 12 pasirinkimų. Žmogus jaustų žymiai didesnę atsakomybę pasirinktai profesijai. Tuo pat metu būtų tikrinami būsimo studento sugebėjimai tam tikroje siauroje srityje bei galimai būtų išvengta masinių pareiškimų dėl klaidinančių brandos atestatų rezultatų.
Taip pat Lietuvoje vis dar sėkmingai bujoja mitas, jog iš daugelio specialybių pragyventi yra neįmanoma. Net jaunoji karta sunkiai suvokia nenuginčijamą faktą – jei būsi geriausias savo srityje, uždirbsi daug. Ne kartą girdėjau sudužusių svajonių.
Nuo troškimo būti muzikos mokytoju, kuris baigėsi teisės studijomis iki makiažo specialistės mechanikos inžinerijoje. Ir niekaip nesuprantu ar tai baimė, ar tiesiog troškimas mažiausiomis galimomis darbo sąnaudomis sukurti didžiausią galimą vertę. Drastiškas kolegijų ir profesinių mokyklų baidymasis, kur gali įgyti tikrai norimą profesiją, atrodo visiškai nepagrįstas. Nors šiais mokslo metais profesinės mokyklos sulaukė didesnio populiarumo negu paprastai, visuomenėje aktyviai reiškiama nuomonė, jog be universiteto diplomo geras gyvenimas yra nepasiekiamas. Tas pats žmogus, būdamas profesionaliu kirpėju gerame grožio salone, gali uždirbti daugiau negu būdamas vidutinių gabumų vadybininku.
Tiesiog atradęs veiklą, kuri tau tikrai patinka, imi negailėti jėgų. Galiu daryti prielaidą - nėra blogų specialybių, yra tik per mažai įdėto darbo. Įtraukiant tokią doktriną į jaunimo „pinigų troškimo“ filosofiją dingtų nuolatinis pasipiktinimas valdžia, darbo bei specialistų trūkumu.
Ne kiekvienam lemta būti gydytoju ar mokslininku. Aukštoji mokykla turėtų būti savotiškas prestižo ženklas, o ne diplomus dalinantis automatas, grobiantis valstybės skiriamus krepšelius. Ne visoms profesijoms reikia raštiško universiteto ar kolegijos patvirtinimo. Tuomet aukštojoje mokykloj studijuojant neįdomią specialybę neteks per sesiją lieti gailių ašarų, kankintis mažiausiai 4 metus, o visą gyvenimą jaustis nelaimingam, nes mat mama sakė, kad amatas, kuriuo svajoji užsiimti, būsimai šeimai neuždirbs duonos kąsnio.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!