Pradėjus nagrinėti šią problematiką, susiduriama su didžiuliais informacijos kiekiais, kuriuos sunku iškarto susisteminti, taip pat būtina akcentuoti tam tikrą retorinį triukšmą, gaubauntį tiek tikinčiųjų, tiek netikinčiųjų pozicijas, todėl siekdamas tai iškristalizuoti, visiems besidomintiems šia tematika, norėčiau pateikti mano požiūriu įdomiausias įžvalgas ir mąstymo formas, su kuriomis pats per ilgą laiką susipažinau. Straipsnis gali būti aktualus tiek tiems, kurie norėtų oponuoti, viešojoje erdvėje dažnai eskaluojamoms įžvalgoms ir populiariems argumentams tiek prieš, tiek už Dievo egzistenciją, taip pat tiek norintiems atrasti daugiau vertingos informacijos ir pagilinti savo žinias.
Kalamo kosmologinis argumentas rekonstruotas amerikiečių filosofo William Lane Craigo. Jis skamba maždaug taip, “jog viskas kas pradeda egzistuoti, turi priežastį, Visata pradėjo egzistuoti, vadinasi visata turi priežastį”.
Pirmiausiai norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog šis argumentas bando spekuliuoti giliausiu šiuolaikinės kosmologijos klausimu kaip prasidėjo visata ir kokia galėtų būti jos priežastis? Argumente, bandome įtvirtinti Dievo, kaip Aristotelio žodžiais tariant, pradinio judintojo, arba Akviniečio “prima causa” vaidmenį.
Derėtų pradėti nuo to, jog šiuolaikinė kosmologija, nepaisant įvairių teorijų gausos, negali atsakyti į klausimą, kaip viskas prasidėjo. Mokslas ties tuo dirba ir net jeigu niekada nepavyks surasti atsakymo, tai visiškai neimplikuoja, jog visata buvo sukurta, ar ji turėjo tikslą, tuolabiau, kad jos kūrėjas buvo monoteistinis Dievas. Klausimas, kodėl egzistuoja kažkas o ne niekas, iš principo nėra prasmingas, nes lygiai taip pat galime kelti klausimą kodėl reikėtų tikėtis nieko, o ne kažko? O net jeigu ir atidėtume savo skepticizmą į šalį, geriausiu atveju šis argumentas galėtų būti naudojamas ginant deistinę Dievo koncepciją, kuri nėra aktuali daugeliui tikinčiųjų.
Deistų požiūriu, Dievas pradėjo Visatą, tačiau jis nėra asmeninis, jam nerūpi jos tolimesnė raida, nei gyvybes formos esančios joje. Deistinė koncepcija, kalba apie abejingą protą slypinti už Visatos ribų, tad net ir sutinkant su šiuo argumentu, nederėtų nuo kosmines sferos pereiti prie organizuotų religijų.
Kitas svarbus aspektas, yra toks, jog panaudojant Dievo sąvoka, bandoma išspręsti amžiną loginę grandinę, jog viskas turi priežastį, vadinasi turi būti viena nepajudinama pradžia ir tai vadinama Dievu, tačiau žmonės vertinantys intelektualinį atvirumą, turėtų pastebėti, jog šis filosofinis konstruktas remiasi, mūsų kasdienėmis intuicijomis, jog viskas turi priežastį, šios intuicijos perkeliamos į teritoriją, kurioje jos niekada nebuvo išbandytos.
Į šią lygtį įvedus Dievo sąvoką, teigiant jog jis amžinas, problema nėra išsprendžiama. Šia loginę grandinę lygiai taip pat galima toliau tęsti, keliant klausimą, o kas sukūrė Dievą, kas buvo Dievo kurėjo, kurėjas ir taip iki begalybės. Kitas aspektas, visata nėra mums svėtinga, saulės gyvavimo laikotarpis ribotas, į mūsų Paukčių tako galatiką neišvengiamai artėja Andromedos galatiką, jų susidūrimas sąlygos mūsų saulės sistemos destrukciją, galu gale pačią Visatą ištiks šiluminė mirtis.
Apibendrinant, manau, kad norint pasitikėti šiuo argumentu kyla daugybė dviprasmybių ir tikėjimo komfortabilumas tikrai nėra garantuotas. Tačiau akcentuotina ir tai, jog Kalamo kosmologinis argumentas, aukštesnio plano paieškos Visatos lygmenyje yra tik viena iš galimų alternatyvų.
Įrodymai. Dažniausiai siekiant atsakyti į klausimą ar Dievas egzistuoja, yra nesutariama kuri pusė turėtų pateikti įrodymus ir kas apskritai laikoma įrodymais. Norėčiau atkreipti dėmesį į gan įdomią ir svarstytiną amerikiečių krikščionių filosofo Alvino Plantingos mintį tinkančią tiek tikintiesiams, tiek netikintiesiams.
Filosofas kelią klausimą, ar visada įrodymų nebuvimas yra nebuvimo įrodymas. Autorius pateikią situaciją, kuomet žmogus yra teisiamas už nusikaltimą, kurio jis nepadarė. Visi įrodymai, įvykio vieta, sufleruoja, jog kaltas įtariamasis, tačiau jis nuoširdžiai žino, kad jis to nepadarė, ar vien dėl įrodymų jis pats turėtų pradėti tikėti savo kaltumu? Argumento dėlei, vėliau paaiškėja, jog įrodymai buvo sufabrikuoti.
Mintis šiame kontekste svarbi tuo, jog jeigu žmogus teigia išgyvenęs religinį patyrimą ir šiuolaikinės mokslo žinios jam prieštarauja, pateikdamos alternatyvius paaiškinimus, ar jis dėl to turėtų pradėti tikėti, jog jo patyrimas buvo netikras? Žinoma egzistuoja įvairiausi psichologiniai saviapgaulės mechanizmai, tačiau kiekvienu atvejis reikalauja atskiros analizės. Pats tikėjimo aspektas, aktualus ne vien tikėjimo klausimuose.
Tai puikiai iliustravo škotų filosofas Davidas Hume’as iškėlęs indukcinę problemą, kurią galima būtų suformuluoti maždaug taip, jeigu saulė kyla ir leidžiasi kiekvieną dieną, mes negalime žinoti, kad ji ir vėl pakils, mes tikime, kad taip bus, nes laikomes pozicjos, jog praeities įvykiai lemia ateities procesus. Todėl lygiaverčiai teiginiai ir tai, kad saulė pakils ir tai, kad nepakils, racionaliai mes to negalėtume įrodyti.
Dizainas. Dažnai kaip argumentas, siekiant įrodyti, kad žmonės ir visa gamta yra suprojektuota yra pasitelkiami natūraliosios teologijos argumentai. Vienas garsiausių jos atstovų Williamas Peilis, iškėlė savo laikroždio analogiją. Genetikas ir krikščionybės apologetas Francis Kolinsas, savo knygoje iliustruoja, kodėl ši logika yra ydinga ir visiškai nekonstruktyvi. Peilio argumentą galima apibendrinti labai trumpai, teigiant jog kadangi laikrodis yra sudėtingas, jis sumanytas protingo kūrėjo, kadangi gyvybė sudėtinga, vadinasi, gyvybę taip pat sumanė protingas kūrėjas.
Kolinsas, nors ir būdamas tikintis, šią logiką siutriuškina pateikdamas anologija, “jog mano namuose tekanti elektros srovė yra elektronų srautas, elektros srovė sklinda iš jegainės, žaibas, taip pat elektronų srautas, todėl žaibas sklinda iš elektros jėgainės”. Todėl apibendrinant, galima teigti, jog , kad ir koks patrauklus dizaino argumentas bebūtų, suvokiant įvairias jo formas, tiek kosmologiniam, tiek biologiniam kontekste, logika nėra teisinga.
Kančios problema. Tai vienas seniausių argumentų keliančių problemas tikintiesiams, jo užuomazgos aptinkamos net nagrinėjant helenistinę mintį. Graikų filosofas Epikūras kančios problemą formuluoja maždaug taip : jeigu viską galintis ir tobulas geras Dievas egzistuoja, tada blogis neegzistuoja, tačiau pasaulyje blogis egzistuoja, vadinasi viską galintis ir tobulas geras Dievas neegzistuoja. Tačiau viskas nėra taip paprasta, daugybė teologų paskubėtų oponuoti, teigdami jog individai turi laisvą valią, tam kad egzistuotų gėris, turi egzistuoti ir kančia bei blogis, kaip natūralios žmogaus veiksmų pasėkmės.
Visgi, šiame kontekste neišryškinant ir nesiveliant į debatus apie laisvą valią, norėčiau atkreipti dėmesį į natūralią kančią, nesusijųsią su žmogumi, o su grynai Dieviškąją sritimi, gamta. Kaip Spinoza rašė savo Etikoje “Deus siva Natura” nors ir Spinoza buvo panteistas, visą gyvąją gamtą laikė Dievų, jį nuasmeninant, jis puikiai iliustravo man aktualią mintį. Pasaulyje gausu nepateisinamos kančios, nulemtos natūralių nelaimių, kaip žemės drebėjimai, cunamiai, ugnikalnių įsiveržimai, epidemijos, sausros, genetiniai sutrikimai.
Antropologiniu požiūriu, modernioji homo sapiens versija buvo pasiekta prieš maždaug 150 – 200 tūkstančių metų, kol nebuvo mokslo, viskas tiem žmonėms buvo paslaptis, gyvenimas galėjo baigtis vien nuo užpūliavusio danties ar įbrėžimo, ištisos žmonių generacijos mirė neįsivaizduojamomis sąlygomis. Mokslininkai taip pat yra paskaičiavę, jog 99,8 % ar kitais duomenimis 99,9 % visų egzistavųsių gyvybės rūšių, iskaitant gyvūnus, augalus ir mūsų protevius yra išnykę. Apibendrinant kyla klausimas, jeigu gamta mums abėjinga, ką tai implikuoja apie jos moralines charakteristikas ir ar tikrai taip atrodytų visata sukurta moraliai tobulo kūrėjo?
Pabaigai, tik norėčiau palinkėti gilintis ir tiesos siekti patiems. Jokie autoritetai, nesvarbų kuriai pusei jie atstovautų negali būti absoliučiai teisūs. Būtų apmaudu, jeigu paaiškėtų, kaip rašė krikščionybės apologetas C.S Lewisas, “jog gyvybė, tėra tik beprasmė konvulsija, idiotiškame begalinės materijos veide“, tačiau jeigu taip bus, vien tai, kad mums tai nepatinka, nuo to tai netaps netiesa.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!