Straipsnis apie pokalbį pertraukos metu su miela vyresnio amžiaus moterimi, kultūros mylėtoja,
kuri privertė mane susimąstyti, kodėl yra toks didelis vyresniosios ir Y kartų nesusikalbėjimas. Ypač kalbant apie jaunimo patriotizmą. Kartu, ji privertė susimąstyti apie tai, ką mes turime dar labiau branginti.
Havajai-Birma-Lietuva ir savianalizė
Baigusi magistro studijas Lietuvoje nusprendžiau vykti studijuoti diplomatiją ir karines studijas į Hawaii Pacific universitetą, Havajų valstijoje. Pasirinkau šias magistro studijas dėl jų dualistiškumo, profesionalių dėstytojų ir galimybės mokytis gynybos strategijų vienoje svarbiausių istorinių-taktinių vietų JAV. Paskaitose ir seminaruose mokėmės kartu su Vietnamo, Irako, Afganistano karo veteranais, JAV jūrų pėstininkais, karininkais, ekspertais iš Pacific Command (USPACOM).
Baigusi magistrą gavau darbo pasiūlymą dirbti saugumo studijų centre, Pacific Forum CSIS, ir tyrinėti Birmos/ Mianmaro situaciją pasibaigus kariniam rėžimui, trukusiam beveik penkis dešimtmečius. Havajuose prabėgo trys nepakartojami metai. Tačiau vieną rytą, pabėgiojusi valandėlę Waimanalo paplūdimyje, begeriant kokoso pieną, suvokiau, kad noriu atgal į Lietuvą. Gyvendama rojaus kampelyje nutariau, kad manasis rojus gali būti sukurtas ir Tėvynėje. Tą akimirką suvokiau, kad aš noriu prisidėti prie SAVO šalies kūrimo, tyrinėjimų ir jos auginimo. Vedina didelės motyvacijos grįžau dirbti Lietuvos labui.
Vyresnio amžiaus moteris žiūrėjo į mane įsistebeilijusi klausiamuoju žvilgsniu ir tarė: „Lietuvos labui... na taip, taip... demokratija, žmogaus teisės ir visi kiti panašūs dalykėliai motyvuoja...“ Ji pamanė, kad esu gan naivi, jog grįžau vedina „neva“ patriotinių paskatų.
Ech tas jaunimas... Vyresnės kartos patriotai „patriotiškesni?“
Negaliu teigti, jog ir aš supratau šią vyresniąją moterį, ką ji norėjo perteikti savo humoristiškai pasakytu teiginiu. Tačiau pagalvojau, kad skirtingos kartos dažnai turi sunkumų bandydamos suprasti viena kitą. Gal jie mano esantys patriotiškesni už mus, jaunesnius žmones? Tiesa, o ar galima taip įvardyti, jog vieni žmonės yra labiau patriotiški, kiti mažiau patriotiški? Tuomet mintyse iškilo skambi Margaret Tečer frazė pasakyta apie valdžią ir buvimą ledi. Ji sakė: „Power is like being a lady...if you have to tell people you are, you aren‘t“ (vert. Valdžia yra tarsi buvimas ledi, jei turi žmonėms sakyti, kad esi ledi, vadinasi tokia nesi.“
Tad tokių pasakymų, kad vyresnioji karta yra patriotiškesnė nei dabartinis jaunimas, neturėtų net būti. Vertėtų tiesiog skatinti aktyvesnį skirtingų kartų domėjimąsi vieni kitais ir įskiepyti bendrą norą būti vieni kitų patriotiškumo ugdymo ir palaikymo bičiuliais.
Trys pamąstymai ir neužmirštuolė...
Tad skatindami savyje ir kituose patriotišką jauseną, turime pirmiausia suprasti tris dalykus. Pirma, patriotiškumo išraiškos 2014 metais itin skiriasi nuo tų išraiškų, pasireiškusių 1990-1995 metais. Abi išraiškos formos yra geros ir savitos, nė viena negali būti įvardyta kaip pranašesnė. Antra, dabartinis jaunimas, taip vadinamoji Y karta, yra visiškai skirtingo temperamento nei tas „jaunimas“ kuris gimė Šaltojo Karo pradžioje. Y karta yra individualistai, nekantrūs maksimalistai, technologijų fanatikai, poliglotai, itin laisvai bendraujantys, globalios mąstysenos ir jaučiantys didžiausią malonumą, kai gali save realizuoti įvairiose veiklose, įvairiose šalyse ir būti už tai įvertinti. Tai yra sveikintina. Y karta, drįsiu pasakyti, yra Lietuvos patriotai. Patriotai yra ir tie, kurie išvyko gyventi į
anglijas, amerikas, ar ispanijas. Emigrantai neturėtų būti kategoriškai įtraukti į „ne patriotų“ klubą. Trečia, patriotiška jausena negali būti susijusi su asmens gyvenimo kokybe. Ką noriu pasakyti? Kritikai gali teigti, neva, koks gali būti patriotas, kai valstybėje vos galą su galu suduri.
STOP.
Reikia visgi likt optimistais ir keisti požiūrį. Pavyzdžiui, tų Sausio 13-osios laisvės kovotojų gyvenimas, tikiu, irgi nebuvo rožėmis klotas, tačiau jie nesudvejojo savo ryšio su Lietuva tvirtumu ir ėjo ginti jos laisvės netgi aukodami savo gyvybes. Tad džiaukimės ta laisve, būkime dėkingi jiems ir savo žemei už tai, ką turime čia ir dabar. Stiprinkime savo vienybę. Tad linkiu visoms kartoms, visiems MUMS, jausti tokią vienybę, kurią su savo tautiečiais jutau tądien prie atminimo laužų, su neužmirštuolės žiedu atlape, skambant A. Mamontovo dainai „Laužo šviesa.“ Linkiu visiems būti tokiems ryžtingiems kaip tas Verdi operos Ernani veikėjas. Mumyse yra didžiulis potencialas- tad pirmyn!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!